Delena Love Story

* 24 *

Pradėjau žiauriai lyti, tiesiog atrodo, jog būtent ant manęs lija visas pasaulio vanduo . Lyg bausmė, kad prasiblaivyčiau, vėl būčiau ta pati . Ne . Taip niekada nebebus . Nebebūsiu ta pati . NIEKADA. Ėjau šaligatviu ir tada mane aptaškė kažkokia kvaila mašina . Aš surėkiau :

-Subingalvi žiūrėk kur važiuoji !
Automobilis sustojo . Upsy daizy ... Mašina privažiavo prie manęs, vairuotojas atidarė langą . Ten buvo Zayn'as .
-Lipk .

Aš jam parodžiau vidurinį pirštą ir norėjau nueiti, bet jis mane sulaikė .
-Camila . Prašau .
Jis atsuko mano veidą į savo ir tyliai ištarė :
-Prašau ... - važiuojam namo .
-Palik mane .
-Negaliu . Tu per daug esi man brangi ...
Tuo momentu man iš kišenės iškrito kvaišalai .

-Kas čia ?! Tu ką vartoji visai gal nušokai nuo proto ! - rėkė jis .
-O kaip tu elgtumeisi mano vietoj jei : mirtų viskas ką turi šiam suknistam pasaulį , jei tave šiandien išprievartautų ....
-Kas ?! - piktai paklausė jis ,-ar tu taip gauni juos ? Atsiduodama betkokiam kvailiui už dozę ?
Išpūčiau akis .
-Tu ką mane prostitutę laikai ?! Žinai ką, atsi**** !
-Atleisk man ...
Nustūmiau jį nuo savęs ir pabėgau . Bėgau bet kur, kad tik nuo viso šito . Nekenčiu savęs . Nekenčiu savęs . Nekenčiu savęs .... Kodėl ? Kodėl mano gyvenimas toks suknistas ?
Pribėgau kažkokį miškelį suklupau ir pradėjau verkti . Jau nežinojau ar ašaros ar lietus tekėjo mano skruostais .
-Kodėl ?! Kodėl man ?! - rėkiau visa gerkle ,-nekenčiu tavęs pasauli ! Nekenčiu girdi ? Nekenčiu savęs ......

Pajaučiau kažkieno apkabinimą . Man nebuvo svarbu kas tas žmogus, aš jį apkabinau ir pradėjau dar labiau verkti .
-Šššššš .... Viskas bus gerai, pamatysi ,-kalbėjo pažįstamas balsas .
Pakėliau akis, ten buvo Zayn'as .
-Atleisk man . Aš beviltiška . Nebegaliu nė dienos išbūti be dozės . Negaliu ,-įsikniaubiau jam į petį ir pradėjau vėl verkti .
-Aš tau neleisiu daugiau savęs žaloti . Leisk man tau padėti, gerai ?
-G-g-g-ger-r-r-r-r-ai,-kūkčiojau .
-Važiuojam namo ?-švelniai paklausė jis manęs .
-Važiuojam .

*Po mėnesio*

Išgijau nuo priklausomybė, bent jau taip manau .
Grįžau atgal į Londoną, bet negyvenu kartu su jais . Gyvenu viena . Visi man labai padėjo per tą laiką, palaikė mane . Zayn'as visada būdavo šalia manęs, beveik niekada nesitraukdavo . O štai Ian'as vis žiūrėdavo į mane tartum su panieka, su pykčiu ... Jau gal šimtąjį kartą supratau, kad jam paskutinės mano proto dalelės kurios vis sakydavo atleisk jam, mirė . Negaliu jam atleisti, jis man to neleidžia .
Sudie liūdesį, sveikas laimingas gyvenime .

Soooo, ką šiandien veiksiu ? Nežinau . Rimtai ? JO ... Krč, aš su savim šneku čia .

-Ša la la la la la la ! - surėkiau per visą butą .

Ot durnė aš :D .
Ėjau link spintos, man labai pasidarė silpna ... Galva pradėjo svaikt . Vaizdas suliejo . Nudribau ( :D ) .

*Po kažkiek laiko*

Kas per ?! Balta šviesa, ar kas ? Bandžiau pramerkti akis, tada dar labiau susiraukiau .
-Panele,-pasakė žilstelėjes viriškis panašus į gydytoją,-pagaliau pabudote .
Taip čia gydytojas . Ir aš ligoninėj . Kaip po velnių aš čia atsidūriau ?
-Kaip aš ...
-Jus atvežė jūsų draugas, jis laukia laukiamajame .
-Pakvieskit jį .
-Gerai, tuoj grįšiu,-pasakė diedukas .
Okay . Pagalvojau .
Atsidarė durys, pro jas įėjo Ian'as ? Ką ? Ian'as ? Rimtai ?
-Pagaliau pabudai,-šyptelėjo .
-Kaip po galais tu patekai į mano namus ?-piktai paklausiau .
-Raktas, po kilimėleliu, pameni ? - nusijuokė .
-Na, tai dėkui, kad atvilkai mane čia ,-menkai šyptelėjau .
-Ką man padaryti, jog man atleistum ?
-Tu pats man to neleidi ...
Pro duris įėjo gydytojas .
-Ian, palik mus vienus ,- pasakiau .
Jis linktelėjo ir išėjo .
-Turiu tau blogų žinių Camila ,- jis neleido galvą ,- dėl didelio narkotikų poveikio tavo organizmas labai nusilpo ir na ... Tau vėžys ................................................
Mano akyse atsirado milijonai ašarų ...
-Bet jei dar gydisies yra didelė tikimybė pasveikti .
-Kada galėsiu važiuoti namo ? - nusivaliusi ašaras pasakiau .
-Jei gerai jautiesi, gali ir dabar ...
-Gerai .
Jis išėjo iš mano palatos .

Aš neliūdėsiu dėl savo ligos . Aš stengsiuos padaryt viską ką galiu, kol dar galiu ... Bet visų pirma man reikia nusigauti namo .
Į mano palatą atėjo Ian'as .
-Ką sakė gydytojas ? -paklausė jis susirūpinęs .
-Nieko, tiesiog nusilpo organizmas ir tiek,-melavau ,- ačiū tau, kad mane atvežei čia, o dabar man reikia namo ...
-Aš tave parvešiu,-pertraukė mane .
-Ne, aš pareisiu .
-Tada leisk man tave palydėti,-jis buvo atkaklus .
-Nemanau, jog tai gera mintis .
-Prašau leisk man viską ištaisyti ,-liūdnai pasakė jis .
-Ian'ai nebėra jau ko taisyti ,-atsidusau .
-Yra,-jis pasižiūrėjo savo tobulomis akimis į mane .
Atgimė dar viena dalelė kuri rėkė : LEISK JAM ATITAISYTI PADARYTĄ SKRIAUDĄ DURNE !
-Na gerai ... - nusileidau