Ką reiškia vėl gyventi? Ar įmanoma gyventi kai nežinai kas esi? Ar gali ramiai miegoti kai nesupranti kas tu? Kaip reikia gyventi po kovos su mirtimi? Ar gyvenimas vis dar lieka tas pats? Ką daryti kai nėra pasirinkimo? Tiek daug klausimų, o atsakymų nėra..
Aš Mila Rudd, bet iš tikro nesijaučiu taip lyg būčiau savimi.. Bet štai mano istorija.
-Milos akimis-
- Mila, kelkis, pakaks miegoti! - aplinkui kažkas šūkaliojo.
Prasimerkiau ir pažvelgiau į laikrodį, jis rodė 7:00. Pasukau galvą į tą asmenį.
- Cara, tu tikriausiai išprotėjai. Šitaip anksti, leisk dar pamiegoti. - kritau atgal į lovą.
- Na jau ne. Kelkis, nes kitaip atsinešiu puodelį šalto vandens. - pasakė Cara.
- Aha, gerai. - sumurmėjau ir toliau miegojau.
Girdėjau žingsnius ir tada staiga pašokau iš lovos, nes pajutau ledinį vandenį ant savęs.
- Cara, kur tavo protas?! Kaip dabar aš atrodau? - buvau pikta.
Carai tai nerūpėjo, ji tik juokėsi.
- Prisiekiu, vieną dieną manęs čia nebebus. - pasakiau ir nuėjau į vonią.
Nusiprausiau, susitvarkiau ir grįžau į kambarį. Caros jau nebebuvo. Tad pasiklojau lovą ir nusileidau žemyn į virtuvę.
- Labas rytas, dėde. - tariau eidama link šaldytuvo.
- Labas rytas, Mila. - tarė pažvelgęs į mane.
- Ar yra kas valgomo? - paklausiau vis dar tikrindama šaldytuvo turinį.
- Tavo pusryčiai terasoje. - pasakė į virtuvę įžengusi Cara.
- Oh, puiku. - nusišypsojau ir nužingsniavau į terasą.
Ak taip, pamiršau kažką papasakoti apie save, taip? Taigi, kaip žinote esu Mila ir man dvidešimt vieneri. Gyvenu pas dėdę su septyniolikmete seserimi Cara. Kur mūsų tėvai? Nežinau, visiškai jų nepamenu. Dėdis pasakojo jog prieš kelis metus patekau į avariją ir praradau dalį atminties. Bet juk svarbiausia, kad esu sveika ir gyva. Ir štai nežinau ką dar pasakyti. Juk nelabai ką atsimenu. Manau ir taip viską suprasite vėliau.
Sėdėjau terasoje ir ramiai pusryčiavau kol prie manęs nepasirodė Cara.
- Kas? - paklausiau.
- Pamaniau gal einam apsipirkti? Na žinai, man reikia kelių rūbų naujai mokyklai. - tarė ji.
- Kelių rūbų? Sesute, tu neapsieini tik su keliais rūbais, tau reikia jų šimtais. - nusijuokiau.
- Ei, netiesa. - užprotestavo.
- Taip? - kilstelėjau antakį. - Puiku. Tada einam į parduotuvę, bet didžiausias drabužių kiekis dešimt. Priimi iššūkį? - ištiesiau ranką.
Ji minutėlę pagalvojo.
- Sutarta. - paspaudė mano ranką.
Nusišypsojome viena kitai ir vos baigiau pusryčiauti grįžome vidun į namus. Užbėgau laiptais viršun į savo kambarį ir pasiėmiau mažą rankinę į kurią įsidėjau būtiniausius dalykėlius. Nusileidau žemyn, apsiaviau batus ir apsivilkau juodą odinį švarkelį.
- Cara, paskubėk. Čia man ar tau reikia į parduotuvę? - sušukau per namus.
- Einu einu. - suniurnėjo ateidama iš svetainės pusės.
- Kažkur einat? - paklausė greit čia prisistatęs dėdė.
- Taip, į parduotuvę. - pasakiau aš.
- Gerai. Būkit atsargios. - pasakė dėdė ir nuėjo.
Išėjome iš namų, nusprendėme eiti pėsčiomis.
- Žinai, Cara, per gerai tave pažįstu, kad patikėčiau jog tau reikia tik į parduotuvę. Kur dar tu eisi? - paklausiau žvilgtelėdama į ją.
- Am.. Niekur. - pasimetusi atsakė.
- Cara..
- Na gerai. - atsiduso. - Noriu susitikti su Luke.
- Tu rimtai? Kodėl pirmai to nesakei?
- Manai dėdė mane išleistų susitikti su vaikinu? - tarė.
- Juk jis tavo klasiokas, kas čia blogo?
- Taip, tikrai nieko tik, kad dėdė to nesupranta.
- O tu pabandyk paaiškinti. Juk jis tikrai supras. Tu tik įsivaizduoji jį kaip didžiausią monstrą. - nusijuokiau.
- Kad tu žinotum jog jis toks ir yra. - sumurmėjo.
- Cara, negalima taip kalbėti.
- Iš kur tau žinoti, ką galima, ką ne? Juk tu visada tik namie tebūni.
- Atrodo kažkas pyksta. - nusijuokiau.
- Nesityčiok. Tiesiog eik pasivaikščiok, o aš einu susitikt su Luke. Susirašysim, gerai? - pasakė.
- Gerai. Sėkmės. - tariau ir ji nuėjo tolyn, o aš į kitą pusę.
