-Milos akimis-
- Mila, pabusk! Mila! - girdėjau kažkokius balsus.
Lėtai atsimerkiau ir priešais save pamačiau Emmą.
- Kas? - paklausiau.
- Kas tau nutiko? - atrodė susirūpinusi.
- Apie ką tu kalbi?
- Tu nualpai.
- Nualpau? - sutrikau.
- Taip. Tu nualpai tiesiai Zayn į glėbį.
- Ką? - buvau šokiruota. - Kiek laiko tai truko?
- Keletą valandų.
- Kiek dabar?
- Devinta vakaro.
- Ką?! Man reikia namo. - pašokau nuo sofos, bet tuoj pat kritau atgal, nes apsvaigo galva.
- Tokios būklės tu niekur neisi. - pasakė Emma.
- Aš negaliu čia pasilikti.
- Jei tu dėl to, kad būsi mums našta tada labai klysti. Tu jau esi mūsų draugė. - šyptelėjo.
- Emma, aš tikrai turiu grįžti namo. Neabejoju, kad manęs jau pasigedo. - tariau.
- Nemanau. Tavo telefonas nei karto neskambėjo. - pasakė ką tik atėjęs Zayn.
Pažvelgiau į jį. Prisiminiau tai kas vyko kol buvau nualpusi. Net nežinau kaip tai pavadinti. Sapnas ar ir vėl tie vaizdai? Bent jau žinau, kad tai nebuvo tikra. Bet gal tai buvo perspėjimas? Ar aš turėčiau būti atokiau nuo Zayn? Nusukau žvilgsnį atgal į Emmą.
- Kur visi kiti? - paklausiau.
- Jie išėjo prieš porą valandų. - vėl pasakė Zayn.
- Visi?
- Ne. Niall ir Zayn pasiliko. - dabar jau pasakė Emma.
- Kada tiksliai aš nualpau?
- Kai Zayn priėjo prie tavęs ir bandė kvailai tau prisistatyti. - piktai pažiūrėjo į Zayn.
- Iš kur galėjau žinoti, kad ji nualps? - tarsi gindamasis pasakė Zayn.
- Tiek to. Man tikrai reikia namo. - pasakiau vėl atsistodama nuo sofos ir šįkart nenugriuvau.
- Ne, negaliu leisti tau išeiti tokios būklės. - tarė Emma.
- Man jau geriau.
- Aš galėčiau ją parvežti. - pratarė Zayn.
- Ką? Ne, nereikia. - greit pasakiau.
- Mila, tik tokiu atveju tave išleisčiau. - pasakė Emma.
Žvilgtelėjau į Zayn. Jis tikrai neatrodė patikimas.
- Suprantu tave, Zayn atrodo kaip blogiukas, bet jis toks nėra. Tiesiog jo toks stilius. - tarsi ramindama mane pasakė Emma.
- Nagi, Mila, aš tiesiog tave parvešiu ir tiek. - pasakė Zayn.
Aš neturiu kito pasirinkimo. Liksiu čia ar važiuosiu, vis tiek visur bus Zayn.
- Gerai. - sutikau.
- Kol nepamiršau, štai imk čia mano numeris. - padavė man lapelį Emma.
- Ačiū. - šyptelėjau.
- Iki pasimatymo. - ji mane apsikabino.
- Iki. - apsikabinau ją taip pat.
Su Zayn patraukėm durų link. Jis jas atidarė ir praleido mane pirmą. Nuėjom prie jo automobilio, jis ir vėl atidarė man dureles. Įsėdau vidun ir Zayn apėjęs automobilį taip pat įsėdo vidun.
- Į kur, lėlyte? - nusijuokė.
Staiga atsisukau į jį.
- Pakartok. - tariau neužtikrintai.
- Sakiau į kur, lėlyte. - šyptelėjo.
Nurijau gumulą susidariusį gerklėje.
- Mėlynoji lagūna 7. - pasakiau adresą.
- Žinau kur tai, bet kelias tikrai nėra trumpas. - tarė bei užvedė variklį ir mes pajudėjom iš vietos.
Patogiau įsitaisiau savo kėdėje ir stebėjau vaizdus pro langą.
- Ar viskas gerai? - išgirdau Zayn balsą.
- Kodėl to klausi? - atsisukau į jį.
- Kai buvai nualpus minėjai mano vardą ir ne kartą. - pasakė.
- Ir? - stengiausi būti rami.
- Tai gal paaiškink ką tai reiškia? Nes nemanau, kad mes esam pažįstami. - tarė žvilgtelėdamas į mane.
- Aš nežinau apie ką tu kalbi. - pasakiau.
- Tikrai? Tu gal laikai mane visišku kvailiu? Tu kažką slepi, lėlyte, ir aš to taip nepaliksiu. - jis sustabdė automobilį ir atsisuko į mane.
- Kodėl sustabdei automobilį? - paklausiau išsigandus.
- Tu bijai manęs, taip? - rimtai paklausė.
- Ne. - papurčiau galvą.
- Netikiu.
Lėtai ėmiau trauktis atgal ir vos pasiekiau dureles, greit jas atidariau ir iššokus iš automobilio pasileidau bėgti.
- Sustok! - rėkė už manęs Zayn.
Pasukau galvą ir pamačiau, kad jis vejasi mane. Velnias. Tai negerai. Įbėgau į kažkokį miškelį ir greit pasislėpiau už medžio. Bandžiau atgauti normalų kvėpavimą.
- Klausyk, lėlyte, aš neturiu laiko žaisti. - girdėjau Zayn balsą visai netoli.
Labiau prisispaudžiau prie medžio ir apžiūrėjau teritoriją. Netoliese matėsi kažkoks pastatas. Galbūt ten bus saugiau?
- Nagi, mažute, juk negalėsi amžinai slapstytis. - nusijuokė jis.
- O gal ir galėsiu! - sušukau ir ėmiau bėgti pastato link.
Girdėjau jog Zayn bėga už manęs. Laimei aš pasiekiau pastatą ir įlėkiau vidun. Atrodo čia nieko nebuvo ir jis apleistas. Užbėgau į antrą aukštą ir uždariau duris. Stebėdama duris lėtai ėjau atgal. Žinojau, kad Zayn matė kaip čia atbėgau. Bandžiau nuraminti savo kvėpavimą ir suklydau gerai neapsidairydama. Žengiau žingsnį atgal ir grindys įlūžo.
- Aaa! - suklykiau ir spėjau įsikibti.
Pažiūrėjau žemyn, bet negalėjau nieko įmatyti. Ten buvo tamsu, o ir aš jau sunkiai laikiausi.
- Padėkit! Kas nors! - šaukiau ir stengiausi laikytis įsikibus.
- Mila? - pasigirdo Zayn balsas netoliese.
- Zayn, aš čia! - surėkiau.
Dabar man nerūpėjo tai jog bėgau nuo jo. Mažiausiai ko norėjau tai įkristi į tą prarają po savo kojomis. Zayn įlėkė pro duris, o tuo metu aš nebeišlaikiau ir pasileidau nors to ir nenorėjau.
- Mila! - sušuko Zayn ir greit sugavo mano ranką.
- Prašau, nepaleisk manęs! - suklykiau.
- Niekada. - pasakė jis ir ėmė traukti mane viršun.
Mano širdis daužėsi kaip pašėlusi vos Zayn mane ištraukė. Pažvelgiau į jį ir supratau jog jis ką tik mane išgelbėjo.
- Ačiū, kad nepalikai manęs, bet kodėl? - paklausiau.
- Negalėjau kitaip pasielgti.
- Bet kodėl?
- Nenorėjau, kad ir vėl tai įvyktų.
- Kas įvyktų?
- Vieną kartą taip jau buvo ir aš to nesustabdžiau.
Supratau, kad jis kalba apie tą Melanie todėl nieko nesakiau. Atsistojau ir ištiesiau ranką jam. Jis pažiūrėjo į mane ir suėmęs mano ranką atsistojo.
- Turėtum parvežti mane namo. - tariau.
- Taip. - jis linktelėjo ir mes išėjom iš čia.
