-Zayn akimis-
Išėjom iš pastato ir ėjom atgal per miškelį automobilio link. Pažiūrėjau į Milą. Kodėl aš ją išgelbėjau? Nes ji viskuo man primena Melanie.
- Mila?
Ji atsisuko į mane.
- Kodėl tada minėjai mano vardą? - paklausiau.
Mačiau kaip ji pasimetė.
- Pamiršk tai, prašau. - tarė ji.
- Ką tu slepi?
- Nieko. Tiesiog nekalbėk apie tai, gerai?
- Kodėl? Juk aš turiu teisę žinoti kodėl minėjai mane.
- Aš negaliu to pasakyti.
- Kas tave stabdo?
- Aš tiesiog negaliu.
- Manau jau turėjai suprasti, kad aš nepasiduosiu. - tariau.
- Zayn, aš negaliu to pasakyti.
- Kas tai yra, kad taip sunku pasakyti?
- Tiesiog pamiršk tai.
- Negaliu. Aš net nežinau ar galiu tavimi pasitikėti.
- Kaip suprasti?
- Tu pažįsti Ian?
- Ką?
- Kas tu tokia, Mila? - ėjau artyn link jos.
- Ką nori tuo pasakyti? - ji traukėsi.
- Papasakok man apie save. - tariau priremdamas ją prie medžio.
- Ar tai būtina? - pažiūrėjo į mano rankas, kurios buvo ant jos liemens.
- Taip. Dabar sakyk, kas tu esi?
- Aš nežinau.
- Kaip tai? Čia ką, pokštas?
- Ne.
- Tu tyčiojies iš manęs, taip?
- Ne. Aš nieko nežinau.
- Kaip gali nieko nežinot apie save?
- Aš neatsimenu dalies savo gyvenimo. Mano tėvai mirę. Gyvenu su dėde ir septyniolikmete seserimi. - piktai išrėžė.
- Gerai gerai, tik be pykčio. - pasakiau.
- Paleisk mane. - pastūmė mane nuo savęs.
- Ateik čia, aš dar nebaigiau. - sugavau jos ranką ir grąžinau atgal prie medžio.
Tik šįkart labiau prispaudžiau savo kūną prie jos.
- Kas dar? - piktai tarė.
- Tu nepasakei kodėl minėjai mane. Tai nėra tavo praeitis. Tai dabartis.
- Ir vėl.
- Pasakyk man tai ir būsi laisva.
- Ne.
- Žinai, mano kantrybė irgi turi ribas, o kai ji baigsis.. Patikėk tu nenori žinoti kas bus tada. - nužvelgiau ją.
- Išprievartausi mane? - tiesiai šviesiai paklausė.
- Kokia tu protinga, bet nežadu to daryti.
- Kodėl?
- Nes tu man pasakysi atsakymą.
- O jei ne?
- Tada bus taip kaip sakei.
- Aš nebijau tavęs.
- Tu žaidi su ugnimi, lėlyte.
- Tikrai? Nežinojau. - pasišaipė.
- Nustok tai daryti.
- Ką? Ar šitai? - iš kelėno spyrė man į tarpkojį.
- Po velnių! - nusikeikiau, o ji vėl ėmė bėgti. - Tai toks žaidimas?! - sušukau jau vydamasis ją.
Ji neatsakė tik bėgo toliau. Mačiau tiksliai, kad ji pasislėpė už medžio. Tyliai priėjau prie to medžio ir vos ji vėl norėjo bėgti pargrioviau ją ant žemės. Atsisėdau ant jos liemens, kad negalėtų pabėgti.
- Paleisk. - mušėsi.
Sugriebiau jos rankas ir prispaudžiau netoli jos galvos tad ir mano veidas buvo ties jos veidu.
- Ką dabar darysi? - nusijuokiau.
- Nulipk nuo manęs! - pareikalavo ji.
- Ne.
Ji minutėlę galvojo.
- Pabučiuok mane. - greit pasakė.
- Ne. - pasakiau įpratęs. - Pala, ką? - atsipeikėjau.
Ji ėmė juoktis, bet aš pagaliau supratęs ką ji pasakė ėmiau ir pabučiavau ją. Iš pradžių ji sutriko, bet po akimirkos mūsų lūpos tobulai judėjo kartu. Aš paleidau jos rankas ir Mila greit atsidūrė ant manęs. Prikandau lūpą nužvelgdamas jos kūną. Mano rankos buvo ant jos liemens todėl truputį kilstelėjau jos palaidinę ir pirštais paliečiau jos nuogą kūną.
- Ne per daug nori? - nusijuokė ir pabučiavo mane į lūpas.
Pajutau švelnų krimstelėjimą todėl susijuokiau.
- O tu visai kitokia. - pasakiau.
- Aš ta pati kokia buvau visada.
- Nevisai. - nusijuokiau.
- Ta pati Mel.. Mila. - greit pasitaisė.
- Kodėl tu sakei Mel? - paklausiau sutrikęs.
- Netyčia.
- Aš rimtai, kodėl tai pasakei? Ką tu žinai, Mila?
- Nieko.
- Meluoji.
- Ne.
- Pasakyk man tiesą.
- Tai ir yra tiesa.
- Čia per daug sutapimų. Pirma, minėjai mano vardą, o dabar Mel. Ką tai reiškia? Ką tu slepi?
- Nieko. Man išsprūdo.
- Ir manai aš patikėsiu?
- Tu neturi iš ko rinktis.
- Argi? - tariau nurisdamas ją į šoną ir vėl atsirasdamas ant jos.
- Tu žaidi.
- Tu mane erzini.
- Aš to ir siekiu. - tarė perbraukdama delnu man per krūtinę.
- Tu elgiesi kaip Melanie. - išsprūdo.
- Kas ji?
- Nesvarbu.
- Pasakyk man savo paslaptį tada aš pasakysiu savo. - gundančiai tarė.
- Nustok taip kalbėti.
- Kaip? Taip varančiai iš proto? - sušnibždėjo.
Jaučiau kaip mano hormonai nerimsta. Gerai, ji tikrai seksuali, bet juk aš nenoriu imti ir patvarkyti jos miške. Be to juk nieko nežinau apie ją, bet.. Seksas padėtų išsiaiškinti vieną dalyką.
- Dabar paklausyk. Nesugalvok rėkti, gerai? - tariau.
- O ką tu darysi? - sutriko.
- Nieko blogo. - sukikenau ir vienu judesiu atsegiau jos palaidinę.
- Tai vadinasi nieko blogo? - supanikavo.
- Tu mane erzinai ir dabar man to jau reikia. Tu pati kalta. - pasakiau.
- O kitos negali susirast?
- Kam kita jei čia esi tu?
- Ne ne ne. Aš tikrai.. Ne. - purtė galvą.
- Visi atsakom už savo darbus. O aš vyras ir tu puikiai žinai ką tai reiškia.
- Tu gal išprotėjai? Aš tikrai nesimylėsiu su tavim. Juolabiau miške. - pasakė.
- Teks. Čia arba automobilyje. - pasakiau ir atsistojau bei greit užsimečiau ją ant peties.
- Nuleisk mane ant žemės! Aš to nedarysiu! - šaukė ji.
Įžnybiau jai.
- Auč! - cyptelėjo.
- Štai ir atėjom. - tariau atidarydamas galines dureles.
- Ne ne ne! - panikavo ji.
- Tu pati kalta. - tariau ir paguldžiau ją ant galinės sėdynės, o pats buvau ant jos.
