Aišku Zayn atsekė paskui mane.
- Sakyk, lėlyte, už ką tu manęs taip nekenti? - paklausė jis.
- Tu dar klausi? - tariau pildamasi vandens į stiklinę.
- Aš rimtai. Ką aš tau padariau?
- Žinai, nieko tik vos neišprievartavai manęs tualete! - atsisukau į jį.
- Aš net nebandžiau to padaryti! Ir tu pati mane pabučiavai!
- Tikrai?! Žinai, tu man atsibodai. - priėjau prie jo. - Nedrįsk daugiau nei artintis prie manęs! - išpyliau stiklinės turinį jam ant galvos.
Jis tiesiog stovėjo išsižiojęs.
- Su manim nežaisi, Zayn. - paglosčiau jo skruostą ir norėjau jau eiti kai jo ranka mane sulaikė.
Pažiūrėjau į jį.
- Mes dar nebaigėm. Ir tu už šitai atsiimsi. - suurzgė.
- Oi kaip išsigandau. - nusivaipiau.
- Po velnių, kas tau yra?! - suėmė mane už riešų.
- Man viskas gerai! Tai tau čia kažkas negerai su galva! - pasimuisčiau.
- Tu nepakenčiama! - nustūmė mane nuo savęs.
Pavarčiau akis ir išėjau iš virtuvės, nes ginčytis toliau buvo beprasmiška. Grįžusi į kambarį pamačiau Emmą bučiuojantis su Niall.
- Dėl Dievo meilės, susiraskit kambarį. - pasakiau.
Jie abu atšoko vienas nuo kito ir atrodė susigėdę. Tuo metu iš virtuvės grįžo Zayn.
- Kas tau buvo? - vos laikė juoką Emma ir Niall.
- Paklauskit jos. - parodė į mane ir kažkur nuėjo.
- Ką tu jam padarei? - paklausė Niall.
- Am.. Nieko. - atsakiau.
- Tai kodėl jis visas šlapias?
- Nes suverčiau ant jo galvos stiklinę vandens. - pasakiau.
Tiek Niall, tiek Emma ėmė juoktis.
- Už ką? - paklausė Emma.
- Ilga istorija. - tariau. - Am.. Kur čia tualetas? - paklausiau.
- Eik koridorium tiesiai, tada į dešinę. - pasakė Emma.
- Ačiū. - tariau ir nuėjau nurodytu keliu.
Ėjau koridoriumi tiesiai ir tada pasukau į dešinę. Norėjau eiti pro duris, bet vos siekiau rankenos pro jas išėjo Zayn. Truputį atsitraukiau, bet.. Zayn mane pamatęs sugavo mane už rankos ir įsitempė vidun, uždarė ir užrakino duris.
- Po velnių, ką tu darai?! - surėkiau aš.
Jis nieko nepasakė tik įsisiurbė man į lūpas. Stengiausi ištrūkti iš jo tvirto glėbio, bet man nepavyko, tad įkandau jam. Jis atsitraukė ir šyptelėjo. Nužvelgė mane ir vėl išsišiepė kaip beprotis.
- Tu nesveikas! - pastūmiau jį nuo savęs.
Norėjau išeiti, bet vietoj to buvau priremta prie durų.
- Paleisk! - tariau.
- Ne, lėlyte. - sušnibždėjo man į kaklą ir ėmė jį bučiuoti.
- Aš tau sakiau prie manęs nelįsti! - staiga apsisukau į jį.
Jo rankos iš karto atsidūrė ant mano liemens ir tvirtai prispaudė mane prie jo kūno. Dabar aš tiesiog žiūrėjau jam į akis. Į tas šokoladines akis.
- Kodėl tu tai darai? - ramiai paklausiau vis dar nenutraukdama akių kontakto.
- Ką darau? - paklausė.
- Visa tai. Su manimi.
- Tu graži ir nepanaši į kitas.
- Tai kodėl man tai darai jei aš ne tokia kaip kitos?
- Nežinau.. - jo rankos paleido mano liemenį.
- Aš dar gerai nepažįstu tavęs, Zayn, bet žinau jog kažkur slypi ir kitoks Zayn, kuris nori būti išgirstas. - tariau ir priglaudžiau savo lūpas prie jo šiltų lūpų. Stipriai užsimerkiau atsitraukdama nuo jo ir atsimerkiau priešais save išvysdama kitokį Zayn. Jis atrodė sutrikęs.
- Kodėl pabučiavai mane? - paklausė.
- Nežinau.. - pasakiau jo žodžius sakytus man prieš bučinį.
Jis giliai įkvėpė ir iškvėpė. Tada atrakino duris ir tiesiog išėjo palikdamas mane stovėti vieną. Visai kaip tada netikrame lietuje..
Aš išėjau taip pat. Grįžau į svetainę ir radau visus ten. Net ir Zayn. Priėjau prie jų visų ir atsisėdau ant sofos. Mano žvilgsnis vis krypdavo į Zayn, kuris sėdėjo ant grindų. Jis nei karto neatsisuko į mane. Tai keista. Nejau jį taip paveikė mano žodžiai? Kita vertus aš visai pamiršau tuos vaizdus. Juk ten buvo Zayn, bet kaip? Nejau aš jį pažinojau anksčiau? Bet ar nebūčiau to prisiminus? Ak taip, mano atmintis, bet tada ar neprisimintų Zayn? Kažkas čia ne taip. Bet kaip man tai išsiaiškinti? Negaliu tiesiog visko pasakyti Zayn, jis palaikytų mane beprote. Ką daryti?
- Po velnių, Mila! - sušuko Zayn.
Apsidairiau. Pasirodo mažumėlei buvo savo pasaulėlyje. Prikandau lūpą dėl visiško nesupratimo kas vyksta. Žiūrėjau į Zayn, kuris vis dėl to paminėjo mano vardą ir atsisuko į mane.
- Ką? - ištariau sutrikusi.
- Tu rimtai? Negirdėjai ką sakiau? - pasakė Emma.
- Atleisk, ne. - papurčiau galvą.
Ji atsiduso ir vėl ėmė kalbėti, bet aš tik stebėjau Zayn tad faktas, kad vėl nieko negirdėjau nors ir linkčiojau.
- Pakartok. - Zayn tarė sugavęs mane stebint jį.
Aš atsisukau į Emmą, tada vėl į Zayn.
- Am.. Um.. - mikčiojau.
Visi ėmė juoktis.
- Mila, susikaupk. Paskutinį kartą kartoju. - tarė Emma.
Linktelėjau ir žiūrėjau į ją.
- Galėtume nuvykti į vieną nuostabią vietą, kur seniau švęsdavau gimtadienius. - pasiūlė Emma.
- Taip. - linktelėjau. - Kur ji?
- Už miesto, bet bus smagu. - šyptelėjo.
- Kas dar bus? - paklausiau.
- Tai manau visi. - nusijuokė.
Linktelėjau.
- Ai, Zayn, kaip dėl Ninos ir Amber, galėtų būti ir jos? - paklausė Emma.
- Man nesvarbu. - pasakė ir atsistojo nuo grindų.
- Kada išvažiuojam? - greit paklausiau taip pat atsistodama nuo sofos.
- Šiandien galim. - tarė Niall.
Vėl linktelėjau pritardama, o tas ėmė juoktis.
- Mila, nepyk, bet tu tik linkčioji ir primeni man tokį žaislą, kur galva tik linksi. - pro juokus pasakė Niall.
Nusijuokiau ir aš, ir ruošiausi eiti atgal kai netyčia atsidūriau kažkieno glėby. Na, Emma ir Niall priešais mane, vadinasi.. Zayn. Lėtai atsisukau į jį, o jis tik šypsojosi. Nusišypsojau ir aš.
- Zayn, tu galėtum parvežti Milą namo pasiimti daiktų. - tarė Niall.
Mačiau kaip Emma jį kumštelėjo už jo žodžius. Jis pasižiūrėjo į ją nieko nesuprasdamas.
- Gerai. - sutiko Zayn.
- Jei taip tai pasiimk automobilį. - pridūrė Emma.
- Aha. - pasakė Zayn ir paėmęs už mano rankos nusivedė mane į koridorių.
Jis paleido mano ranką ir apsiavė batus. Aš padariau tą patį. Tada jis vėl paėmė mane už rankos. Jaučiausi tikrai keistai. Nuėjome prie automobilio ir įsėdome į jį. Zayn užvedė variklį ir mes pajudėjom mano namų link. Ir tik tada prisiminiau, kad nei dėdė, nei Cara apie Zayn nežino. Po velnių!
