-Zayn akimis-
Automobilyje buvo tyla tarp manęs ir Milos kol per radiją neužgrojo lėta, romantiška daina. Ir šiuo metu tai visai nepadėjo. Aš visiškai nesuprantu Milos jausmų man. Vieną akimirką atrodo jog ji nori būti su manimi, o tada ir vėl viskas dingsta. O aš? Aš pats nesuvokiu savo jausmų. Ar gali būti jog pamilau ją? Gal tai tik trumpas susižavėjimas? Žinau, kad didelė dalis mano širdies vis dar priklauso Melanie. Galbūt Mila tik užgaida. Tas nelemtas noras turėti ją lovoje tiesiog varo mane iš proto. Bet kas mane stabdo? Juk anksčiau man nerūpėjo niekas tik tai ko norėdavau, o dabar kažkas kitaip.
Privažiavom namus. Mila išlipo iš automobilio ir tik tada suvokiau jog nuo jos namų mes nepratarėme nei žodžio vienas kitam.
Įžengėme pro duris ir mus pasitiko Niall ir Emmos žvilgsniai.
- Kur judu taip ilgai buvot? Juk negalėjot tiek užtrukti namie. - paklausė Emma.
- Nesvarbu. - pasakė Mila. - Jau galim važiuoti?
- Manau taip. Liam, Dani, Louis ir El sakė lauks mūsų ten. Tai su mumis važiuos tik Harry. - paaiškino Emma.
- O Nina ir Amber? - paklausė Niall.
- Joms atsirado kažkokių reikalų. - tarė.
- Aišku. Tai einu pakviesti Harry. - pasakė Niall ir nuėjo.
Po minutėlės svetainėje jau buvome visi. Harry vis dirsčiojo į Milą arba į mane. Net nesuprantu kodėl.
Visi susėdome į automobilį. Emma vairavo, o Niall sėdėjo šalia jos. Aš, Mila ir Harry sėdėjome gale ir Mila buvo per vidurį.
Gale buvo tyla, girdėjosi tik pora žodžių iš priekio. Tai reiškia iš porelės. O mes net nekalbėjom. Visą kelią iki sodybos tylėjome. Vos privažiavome ją išlipome iš automobilio. Dar dvi porelės jau buvo čia ir padėjo mum susinešti daiktus. Po įsiruošimo išėjau į lauką apsidairyti. Pamačiau ežerą vos už poros žingsnių tad nuėjau prie jo ir atsisėdau ant pievelės. Žiūrėjau į nuo saulės blizgantį ežero paviršių kai išgirdau balsus visai šalia.
Pasisukau ton pusėn iš kur jie sklido ir nustebau dėl to ką pamačiau. Harry ir Mila kalbėjosi vienas su kitu, bet ėmė pyktis ir Harry sugriebė Milą už riešų ir pastūmė ją, o ji nukrito ant žemės.
Manyje užvirė pyktis. Greitai pakilau nuo pievelės ir nuėjau prie jų.
- Po velnių, ką tu sau galvoji?! - sušukau pastumdamas Harry.
- Čia ne tavo reikalas! - surėkė man atgal ir pastūmė mane.
- Ji mergina, o ne gyvulys, kad taip su ja elgtumeisi! - sušukau ir trenkiau iš kumščio jam į veidą.
Jis įpyko ir puolė mane.
- Nustokit, prašau! Judu užmušit vienas kitą! - šaukė Mila.
- Tylėk, tu čia nereikalinga! - sušuko jai Harry.
Už tai trenkiau jam į pilvą. Jis susirietė iš skausmo tad sugriebiau jį už jo maikės ir nustūmiau į namelio sieną bei priverčiau į mane žiūrėti.
- Dar kartą taip pasakysi, ar bent paliesi ją, pamiršiu, kad esam draugai. - piktai ištariau ir paleidau jį ir ėjau link Milos.
- Žudikas. - sumurmėjo panosėj.
Greitai atsisukau ir trenkiau jam dar kartą.
- Pamiršk tai, gerai?! Aš kaltinu save dėl to, girdi?! Bet tai nereiškia, kad tu gali mane teisti! - išrėžiau ir dabar jau priėjau prie Milos.
Bandžiau padėti jai atsistoti nuo žemės.
- Man nereikia tavo pagalbos. - rimtai pasakė ji.
- Tu bent suvoki ką sakai? - buvau nustebęs.
- Laikykis atstumo nuo manęs, gerai? Nenoriu, kad pasikartotų kažkas, kas vyko prieš šitai. - pasakė stovėdama priešais mane.
- Aš bandžiau tau padėti. - tariau susierzinęs.
- Taip, tu padėjai, sumušei savo draugą. - išrėžė ji.
Šitie žodžiai mane paveikė.
- Jis man ne draugas. Draugai taip nesielgia. - pasakiau ir praėjau pro ją.
- Aš dar nebaigiau! - sušuko eidama paskui mane.
- O man nusispjaut! - surėkiau atgal.
- Sustok gi pagaliau! - pastūmė mane.
Atsisukau į ją kupinas pykčio. Šiuo metu agresija tiesiog veržėsi iš manęs. Net nežinau ką galėčiau padaryti. Bet manau geriau būtų jei Milos čia nebūtų dabar su manimi.
- Aš neprašiau tavo pagalbos. Galėjau apsiginti ir pati. - išrėžė.
- Oh, tai aš kaltas? Žinai, Mila, aš tik padėjau, o tu net ačiū nepasakei. - pasakiau.
- Aš jau sakiau tau, kad būčiau ir pati susitvarkiusi.
- Taip, kurgi ne. - nusisukau nuo jos.
- Atsisuk į mane kai kalbamės.
- Ir ką dar pasakysi? - atsisukau.
Pyktis vis dar virė manyje.
- Tu idiotas, Zayn.
- Galėjai net nesivarginti to sakyti ir taip žinau tai. - nusivaipiau.
- Ar tu nustosi elgtis kaip mažas vaikas?
Neatsakiau į jos klausimą. Tiesiog išsitraukiau cigaretę ir užsirūkiau. Tik taip galėjau save nuraminti. Mila stovėjo ir žiūrėjo į mane be žado.
- Kas? - paklausiau.
- Kaip gali taip elgtis? Tu blogiau nei idiotas. Ir po galais, kodėl tu rūkai? - neiškentė.
- Ką noriu tą darau, lėlyte. - šyptelėjau ir toliau rūkiau.
- Vėl? Vėl prasidės tavo žaidimai? Žinai, man nusibodo! Tu sakei man gražiausius žodžius, bet kaip matau tu tik žaidi! - pratrūko ji.
Ašaros matėsi jos akyse. Numečiau nuorūką ir sutrypiau ją.
- Žinai, man taip pat nusibodo įrodinėti, kad galiu būti kitoks nors to niekada nebus. Aš niekada nebūsiu "gerietis" ar princas ant balto žirgo. Tai ne man. - pasakiau žiūrėdamas į ją.
Jos skruostu riedėjo ašara, kurią ji greitai nubraukė.
- Aš nekenčiu tavęs. - pasakė ir apsisuko eiti.
Kažkas manyje liepė ją sulaikyti tad mano ranka greitai atsirado ant jos riešo.
- Palauk. - tariau.
- Ko tau dar reikia? - ji buvo pikta ir ji verkė.
- Aš negaliu būti kitoks, bet pabandyk mane priimti tokį. - pasakiau.
- Ne, Zayn. Man gana. Nebenoriu tęsti šito žaidimo. Užtenka kentėti. - tarė.
- Kas sakė, kad tai žaidimas?
- O ne?
Ji ištraukė savo ranką iš manosios, bet tada aš staiga pakėliau ją nuo žemės ir persimečiau per petį.
- Zayn Malik, po velnių, ką tu darai?! - isterikavo ji.
- Tai vienas iš tų dalykų, kuriuos noriu ir darau. - sukikenau.
- Nuleisk mane ant žemės, Zayn Malik! - surėkė ji ir ėmė mušti man į nugarą, bet man net neskaudėjo, nes ji per silpnai mušė.
Aš tylėjau ir nešiau ją tolyn.. Prie ežero. Ji tai pamačiusi ėmė spygauti.
- Net negalvok! Nuleisk mane ant žemės! - šaukė ji.
Sukikenau ir bridau į ežerą ir tik tada paleidau Milą. Ji iš karto visa sušlapo.
- Tu beprotis! - piktai surėkė ji.
Ji ruošėsi eiti, bet vėl ją sulaikiau.
- Oi ne, tu niekur neisi. - tariau ir truktelėjau ją už rankos.
Jos kūnas kaip mat atsirado prie manojo. Jaučiau kaip iš karto padažnėjo jos kvėpavimas, širdies plakimas.
- Paleisk mane. - ji pasimuistė lyg grįžusi iš transo.
- Net nemanau. - tariau ir pabučiavau ją.
Ji bandė priešintis, bet po minutėlės pasidavė. Ji vis dar negali man atsispirti. Atsitraukiau.
- Ir tu sakai, kad nekenti manęs? - sukikenau.
Ji iš karto trenkė man antausį.
- Daugiau nedrįsk manęs bučiuoti. - pasakė.
- Ką noriu tą ir darau. - lėtai ištariau ir spustelėjęs ją savo glėbyje vėl pabučiavau.
Po bučinio ji vėl man trenkė.
- Aš bučiuosiu tave tol kol tu nustosi taip elgtis. - pasakiau ir vėl įsisiurbiau jai į lūpas.
- Tu nesveikas. - bandė atsitraukti, bet stipriai ją laikiau.
- Gal išsimaudom? - pasiūliau.
- Su tavim? Nei už ką! - tarė.
- Suklydai, lėlyte. - sukikenau ir ėmiau ją nurengti.
- Ką tu darai?! Paleisk! - ji mušėsi, bet deja, aš laimėjau ir ji jau buvo pusnuogė.
Kadangi buvom dar netoli kranto, rūbus numečiau ten.
- Aš nekenčiu tavęs! - surėkė man kai aš nutildžiau ją bučiniu.
Jaučiau kaip mudviejų lūpos juda tobulai. Tarsi skirtos mums. Nenustojau jos bučiuoti kai pajutau jos rankas atsagstančias mano marškinius. Minutėlei sutrikau pajutęs jos šiltas rankas ant savo nuogos krūtinės. Ji nuvilko man marškinius ir numetė juos į krantą. Iš tikrųjų ežeras net nebuvo labai gilus, nes kojomis galėjau pasiekti dugną, bet vistiek buvom arčiau kranto. Mūsų lūpos neatsiskyrė net tada kai prispaudžiau jos pusnuogį kūną prie savojo. Iš tiesų aš jau supratau kur link tai veda, tik nežinojau ar Mila taip pat tai suprato..
