-Milos akimis-
Ramiai vaikščiojau apsnūdusiomis Londono gatvėmis. Cara tikriausiai jau su Luke, bet ką veikti man? Žinau, kad niekas greitai čia neįvyks, nes visada taip. Jei Cara kažko nori tai tęsiasi labai ilgai.
Ėjau tolyn parkeliu kol staiga ėmė suktis galva. Greit prisėdau ant suoliuko. Jaučiau kaip galva darosi sunki tarsi akmuo. Rankomis susiėmiau už jos ir užsimerkiau. Tada prieš akis pralėkė kažkokie keisti vaizdai. Susikaupiau ir man pavyko nurimti. Manau vien dėl to turėčiau eiti namo, bet kaip Cara?
"Cara, jei tu nieko prieš aš turiu eiti namo." - parašiau jai žinutę.
"Žinoma, eik. Bet ar kas blogai?" - atrašė ji.
"Ne, tiesiog pavargau." - sumelavau.
"Aišku." - atsakė.
Įkišau telefoną atgal į kišenę ir lėtai atsistojau nuo suoliuko. Pradėjau eiti namų link. O gal turėčiau išsikviesti taksi ar dėdę? Ne, tiek to, kaip nors pareisiu pati.
Po truputį ėjau, bet vėl ėmė svaigti galva todėl teko sustoti. Kas man darosi? Juk niekada taip nebuvo, bet palaukit, aš gi nežinau ar buvo, juk nepamenu dalies savo gyvenimo.
Prieš akis vėl pralėkė kažkokie vaizdai. Kažkas panašaus į kambarį, jame kažkokia šviesių plaukų mergina bei kita rudų plaukų mergina. Bet aš jų nepažįstu, ar bent jau taip manau.
Bandydama nurimti net nepastebėjau, kad kažkas prie manęs priėjo.
- Ar viskas gerai? - paklausė mergina.
Pažvelgiau į ją. Ji atrodė kažkur matyta, bet negalėjau suprasti kur.
- Nevisai. Man truputį svaigsta galva. - atsakiau.
- Kur tavo namai? Aš galėčiau tau padėti iki jų nueiti. - pasakė ji.
- Jie dar už kelių kvartalų. - pasakiau.
- Tuomet nepyk, bet einam pas mane, nes mano namai čia pat, o aš negalėčiau leisti tau čia nualpti. - tarė ji.
- Nereikia. - užprotestavau.
- Paklausyk, net nemanyk, kad būsi man našta, tiesiog negaliu tokios tavęs čia palikti, tai einam?
Atsidusau ir linktelėjau.
Paėjome vos keletą žingsnių ir jau buvom prie jos namų. Ji atrakino duris ir įsivedė mane vidun į namus. Pasodino ant sofos, o pati prisėdo šalia.
- Gal šiek tiek geriau? - paklausė.
Linktelėjau.
- Gerai. - ji nusišypsojo. - Gal nori arbatos? - pasiūlė.
- Ne. - papurčiau galvą.
- Na, tiek to.
- Koks tavo vardas? - paklausiau norėdama palaikyti pokalbį.
- Oi atleisk, neprisistačiau. - nusijuokė. - Aš Emma. O tu? - šypsojosi.
Minutę galvojau ar turėčiau sakyti tikrą savo vardą, juk jos nepažįstu, nors ji atrodo ir miela.
- Me.. Mila. - pasakiau pasitaisius.
Kas per velnias? Kodėl aš norėjau pasakyti Melanie?
- Taigi, Mila, kas ten gatvėje nutiko? Turiu omeny, ar žinai dėl ko tau svaigsta galva? - pasiteiravo.
- Tiesą sakant nelabai, bet tikriausiai dėl nuovargio. - atsakiau.
- O žinai, tu man kai ką primeni.
- Ir ką gi?
- Mano vieną draugę, kurios jau nebėra.
- Užjaučiu. - pasakiau.
- Ačiū. Gal kažką papasakok apie save?
- Apie save? - sutrikau.
- Na taip.
- Am.. Aš nežinau. Aš nepamenu savo praeities. - pasakiau žiūrėdama į grindis.
- Atleisk, nežinojau.
- Nieko tokio, tiesiog keista kai visi to klausia, o aš nežinau ką atsakyti.
- O kodėl nieko nepameni?
- Dėl avarijos. Kažkada patekau į avariją ir nuo tada neatsimenu dalies savo gyvenimo.
- Aišku. O gal norėtum dar truputį pas mane pasilikti? Nesuprask klaidingai, bet tu man patinki, nes primeni man mano draugę.
- Gerai. - sutikau.
- Žinai, neužilgo grįš vaikinai, tad galėsi ir su jais susipažinti. - tarė.
- Vaikinai? Kiek jų bus? - sutrikau.
- Taip. Na, keturi tai tikrai, o dėl vieno tai nežinau, o šiaip dar bus ir merginų. - nusišypsojo.
- Aišku.
- Tai gal vis dėl to užsimanei arbatos? - nusijuokė.
- Gerai. - nusijuokiau.
- Tada eime į virtuvę.
Linktelėjau ir abi nuėjome į virtuvę. Keista, atrodo taip lyg jau seniai pažinočiau Emmą.
- Taigi, Mila, ar turi vaikiną? - paklausė Emma.
- Um.. Ne. - pasimečiau ir truputį nuraudau.
- Oo, tu nuraudai. - nusijuokė.
- O Dieve. - užsidengiau veidą rankomis.
- Ei, juk viskas gerai. Tai tik klausimas. Beje, manau vėliau nebus nuobodu, tikiuosi tu pasiliksi vakarui? - klausiamai žiūrėjo į mane.
- Am.. Kodėl gi ne?
- Tik nepagalvok, kad aš tave verčiu, tiesiog..
- Ne, Emma, viskas gerai. Aš pasiliksiu. - pertraukiau ją ir nusišypsojau.
- Puiku. Arbata jau pagaminta. - pasakė ir padavė man puodelį.
- Ačiū. - pasakiau.
Su Emma dar ilgai kalbėjomės apie viską ir atrodė jog ji man kaip sesuo. Su ja jaučiausi tokia artima, taip lyg pažinočiau ją visą gyvenimą..
Mano mintis nutraukė staiga suskambėjęs durų skambutis.
- Tikriausiai vaikinai ir merginos. - tarė Emma eidama link durų.
Aš nežinojau ar turėčiau eiti kartu tad mieliau likau sėdėti ant sofos.
