-Zayn akimis-
Kažkoks tipas tiesiog išsivežė ją. Po velnių, kodėl ji sėdo ant to motociklo? Ir kas per velnias darosi su manimi? Kodėl niekaip negaliu nustoti apie ją galvoti?
Aš buvau piktas. Labai piktas. Mila tiesiog paliko mane stovėti vietoje kaip kokį kvailį.
- Zayn? - akivaizdu tai buvo Perrie.
Atsisukau į ją ir bandžiau valdyti savo pyktį. Nenorėjau jo išlieti ant Perrie.
- Ar viskas gerai? - paklausė ji.
- Taip. Ko nors norėjai? - stengiausi būti malonus.
- Am.. Emma nori su tavimi pasikalbėti. - tarė.
- Kodėl ji negalėjo šito pasakyti pati? - tariau kiek suirzęs.
- Nes.. Am.. Ji tiesiog paprašė manęs. - pasimetė.
- Argi? - prisimerkiau ir priėjau prie jos.
- Taip. - ji atsitraukė ir jos nugara susidūrė su namelio siena.
Mačiau jog ji įsitempusi.
- Perrie, pameni senus laikus? - sušnabždėjau būdamas labai arti jos.
Ji sudrebėjo kai savo pirštų galiukais lėtai perbraukiau per jos odą.
- Z-Zayn.. - ji sumikčiojo.
Šitai išdavė ją. Tai parodė jog ji bijo.
Rankomis atsirėmiau į sieną nepalikdamas Perrie jokios galimybės pabėgti.
- Tu bijai, Pezz. - ištariau ir lėtai priartėjęs, lūpomis paliečiau jos apnuogintą petį.
- Zayn, prašau.. - ji sudrebėjo.
- Juk tau tai patiko, pameni?
- Tik dėl to ir palikau tave. - pasakė.
- Dėl to, kad norėjai manęs?
Jos mėlynos akys susifokusavo ties manosiomis.
- Ne. Aš niekada..
Neleidau jai baigti kalbėti, tiesiog pabučiavau ją. Bučiavau ją ne todėl, kad to norėčiau. Ne, tiesiog norėjau įsitikinti kas mus dar sieja. Ir pasirodo buvau teisus dėl Pezz jausmų man. Ji atsakė į mano bučinį. Tai reiškė, kad viskas dar nėra baigta.
Nutraukiau bučinį ir atsitraukiau nuo jos. Nužvelgiau ją.
- Pezz, tu nei trupučio nepasikeitei. Tu tokia naivi. Nejau manai jog aš patikėjau šita tavo vaidyba? - pasakiau.
- Ką? - ji atrodė sumišusi.
- Juk žinau, kad būtum čia nevažiavus jei žinotum, kad manęs čia nebus. Tu čia tik todėl, nes ir aš čia. Atsakyk, argi ne taip?
- Koks skirtumas dėl ko aš čia? Aš tiesiog norėjau pamatyti tave, gerai? Galbūt dar tikiu jog galime būti kartu.
- Perrie, jokių mūsų nėra, supratai? Viskas pasikeitė kai sugalvojai išvažiuoti su mano geriausiu draugu.
- Zayn, tu net neleidai man nieko paaiškinti. - prieštaravo.
- Aš nenoriu nieko girdėti. Tiesiog gali palikti mane ramybėje?! Ko tu iš vis čia atvažiavai?!
Nelaukiau jos atsakymo tiesiog palikau ją lauke, o pats nuėjau į namelio vidų. Hatchi greitai atbėgo prie mano kojų. Atsitūpiau prie jo ir paėmiau ant rankų.
- Sveikas, mažyli. - nusišypsojau.
Kažkas plykstelėjo ir tai truputį apakino.
- Po velnių, kas tai buvo?! - tariau suirzęs.
Pasisukau į šoną.
- Emma, ir vėl? - pasakiau, nes rankose ji laikė fotoaparatą.
- Tai atrodė miela. - pasakė lyg teisindamasi.
Atsidusau ir pavarčiau akis. Nuleidau Hatchi ant grindų ir jis išbėgo į lauką. Tikriausiai pas Perrie.
- Kalbėjai su Perrie? - staiga paklausė Emma.
- Vis dėl to tu ją siuntei. - sumurmėjau pliumptelėdamas ant sofos.
- Taip, aš. - prisėdo priešais mane ant kėdės.
- Kam tu ją siuntei?
- Judu privalėjot pasikalbėti.
- Man neįdomu, Emma.
- Zayn, ji buvo vienintelė, kuri išdrįso būti su tavimi net ir tada kai Melanie dingo iš mūsų gyvenimų.
- Nekalbėk man apie tai. Perrie yra niekas.
- Tu negali taip kalbėti.
- Aš jos net nemylėjau, gerai? Ji man nieko nereiškė. Tai tebuvo žaidimas. Pramoga, kuri turėjo padėti pamiršti Melanie, bet nepadėjo. - išrėžiau.
Emma iš karto trenkė man antausį.
- Kaip galėjai taip elgtis, Zayn?! Perrie tave mylėjo! O tu ne kas kitas kaip gyvulys! - ji atrodė pikta.
- Man nusispjaut ant jos, aišku?! Ji paliko mane, ne aš ją! Ji pabėgo su mano geriausiu draugu, bet aišku ji to tau nepasakė, taip?! - pratrūkau ir pakilau nuo sofos.
Emma atrodė be žado. Ji buvo sutrikusi.
- Ji man to nesakė. - ištarė žiūrėdama tiesiai į sieną.
Nuslopinau pyktį ir pritūpiau prie Emmos. Uždėjau savo ranką ant jos rankos.
- Aš atsiprašau, kad apšaukiau tave. Aš nenorėjau, bet dabar tu supranti, kad Perrie melavo, taip? - pasakiau.
Ji linktelėjo ir pagaliau atsisuko į mane. Ji žiūrėjo į mane apgailestaudama.
- Zayn, aš turėčiau dar kai ką tau pasakyti. - tarė ji.
Linktelėjau parodydamas jog klausau jos.
- Aš girdėjau Ninos ir.. Nesvarbu, bet Nina žino kur yra siunta. - greitai pasakė.
- Siunta? Apie ką tu kalbi? - sutrikau.
- Zayn, mes visi žinom, kad tu esi gaujoje ir tau sunku. Ir mes visi jau seniai norėjom tau padėti, bet tu tiesiog neleidai mums prieiti prie tavęs.
- Aš nenoriu, kad jūs įsiveltumėt į mafijos reikalus. - pasakiau.
- Tai nesvarbu. Svarbiau tai jog Nina žino kur yra dingusi siunta. Nežinau iš kur, bet ji žino.
- Kur yra ta siunta?
- Kaip girdėjau ji sakė jog Italijoje, netoli Romos.
- Emma, tu nustabi! Aš tikrai myliu tave! - pašokau iš vietos ir apkabinau ją.
- Zayn, tu sutraiškysi mane. - ji ėmė juoktis.
- Oi, atleisk. - nusijuokiau paleisdamas ją.
- Bet, Zayn, tu nemyli manęs, gerai? - pasitikslino.
- Ne, aš myliu tave, bet tik kaip dar vieną savo sesutę. - nusijuokiau.
- Oh, tada gerai. - šyptelėjo.
- Bet dabar man reikia išvykti. - pasakiau. - Man reikia rasti tą siuntą.
- Žinoma, bet ką pasakyti kitiems?
- Tiesiog, kad atsirado reikalų. Jūs čia būsit maždaug kiek?
- Na, nežinau. Galbūt savaitę ar dvi, o ką?
- Manau man pakaks savaitės, kad sutvarkyčiau viską.
- Gerai. - ji linktelėjo.
- Ačiū. - dar kartą ją apkabinau.
- Būk atsargus, Zayn. - pasakė ji.
Linktelėjau ir išskubėjau į lauką. Perrie prie namelio jau nebebuvo. Tikriausiai sugalvojo pasivaikščioti. Nuėjau prie pastatyto motociklo ir atsisėdau ant jo. Užvedžiau variklį ir tiesiog išvažiavau. Žinojau kur man reikia pirmiausiai. Tai būtų klubas. Reikia pasikalbėti su visais. Reikia sukviesti visus. Eric, Dean, Nick, net ir Hale, Anną ir galbūt Larą bei visus kitus..
