-Milos akimis-
Telefone buvo žinutė. Žinutė nuo Zayn? Kas per velnias? Iš kur pas mane jo numeris?
"Sveika, lėlyte. :**" - rašė jis.
Ką aš turėčiau jam atsakyti? Ar iš vis turėčiau jam atrašyti? Tikriausiai būtų nemandagu neatsakyti.
"Labas." - atrašiau paprastai.
"Ko be nuotaikos?" - parašė jis.
Ar tai, kad aš nepridedu šypsenėlių reiškia jog aš be nuotaikos? Kažkoks absurdas.
"Kodėl taip manai? Ir iš vis kaip pas mane atsirado tavo numeris?" - parašiau.
"Pameni buvai nualpusi? Tavo telefonas tuo metu buvo pas mane. Tai buvo puiki proga įvesti savo numerį bei pasiimti tavo."
"Ką dar radai?"
"Manai aš naršiau jame?"
"O ką, negalėtum?"
"Galėčiau, bet to nepadariau."
"Ir kodėl gi?"
"Nes nebuvo tam jokio reikalo. Aš ir taip galiu paklausti visko tavęs pačios."
"Tu tuo tikras?"
"Visiškai."
"Tai puiku, o dabar gal jau leisi man miegoti?"
"Ne."
"Būtent tokio atsakymo ir tikėjausi."
Tikiuosi jis supras, kad tai buvo sarkazmas.
"Klausyk, turiu pasiūlymą." - parašė jis.
"Na ir koks jis?" - atrašiau.
"Galėtume susitikti?"
Jis turbūt juokauja. Po to kas vyko jis nori dar susitikti? Jis tikrai nesveikas.
"Tu beprotis." - parašiau.
"Kodėl? Už tai, kad pasiūliau susitikti?"
"Taip ir ne tik. Juk sakiau, kad nebendrausiu su tavim taip paprastai."
"Ir kodėl gi?"
"O tau dar kyla klausimų? Prisimink mišką ir automobilį."
"Juk aš atsiprašiau."
"Matyt to neužtenka."
"Kodėl gi tu tokia pikta?"
"Aš ne pikta."
"Pikta."
"Ne. Aš negaliu pakęsti tokių kaip tu."
"Ir kuo aš čia kitoks?"
"Tu arogantiškas mulkis."
"Ak šitaip? Mažute, tu žaidi su ugnimi. Atsargiai, nes gali nudegti."
"Grąsini?"
"Ne."
"Manai aš bijau?"
"Turėtum."
"Ir tu nori, kad susitikčiau su tavim kai tu taip elgiesi?"
"Kuo blogas mano elgesys?"
"Tame ir yra prasmė. Tu pats nesuvoki kas esi."
"Ir tu dar?"
"Ką aš?"
"Visi sako, kad nepažįstu savęs. Tai jūs nei velnio nesuprantat koks aš esu. Jūs net nebandot to suvokti."
Kas tai buvo? Atrodo taip lyg jis įskaudintas. Tai keista. Ir kodėl man jo gaila? Nagi, Mila, susikaupk. Kas su tavimi negerai? Oh puiku, jau ir su savim kalbu.
"Klausyk, Zayn, tikriausiai to pasigailėsiu, bet sutinku su tavim susitikti."
Ar aš tikrai tai parašiau? Po velnių, ką aš darau?!
"Tikrai?"
"Tai taip."
"Gerai, tada lauk."
"Ko?"
"Manęs."
"Kaip suprasti tavęs?"
Jis nebeatrašė. Ką jis sugalvojo? Juk tai negali būti labai blogai, taip? Nors dabar jau po pirmos nakties, bet tai nėra blogai, ar ne? Na, bet jeigu susitikti, tai reikėtų persirengti, manau. Juk nebūsiu su pižama. Išlipau iš lovos ir nuėjau prie spintos. Iš jos išsitraukiau juodus džinsus, raudoną palaidinę ir juodą odinį švarkelį bei juodus batus. Viską greitai apsirengiau. Ir tik dabar prisiminiau, kad nežinau kaip išeiti. Jei eisiu pro laukines duris tai mane pastebės Cara, o tada vėl pabirs klausimai. Hm.. Ką daryti? Galvojau iki kol išgirdau kažką savo balkone. Šoktelėjau išgirdusi dar vieną krebždesį. Lėtai ėjau balkono link ir nustėrau kai jame pamačiau Zayn.
- Kaip? - tariau atidarydama balkono duris.
Jis atsisuko į mane.
- Medis tavo kieme. - sukikeno. - Beje, labas. - šyptelėjo.
- Labas. - keistai nužvelgiau jį. - Ar tau tikrai viskas gerai? Nekarščiuoji, kad laipioji į medžius? - nusijuokiau.
- Am.. Viskas puiku. Galim eiti ar liksim pas tave? - tarė.
- Einam, tik nežinau pro kur. - pasakiau.
- Pro čia. - parodė į medį.
- Pasakyk, kad juokauji.
- Visai ne. Eikš. - jo ranka apsivijo mano liemenį. - Aš būsiu už tavęs.
Pasijutau kiek nejaukiai. Jis buvo taip arti, kad beveik galėjau jausti jo alsavimą ant savęs.
- Tik atsargiai. - sušnibždėjo.
Kūnu nubėgo keletas šiurpuliukų. Perlipau balkono turėklą, o Zayn laikė mane už liemens, kad nenukrisčiau. Ranka siekiau medžio šakos ir kai jau pasiekiau, tvirtai įsikibau ir nušokau nuo balkono į medį. Buvau patenkinta, kad neišsitėškiau. Zayn padarė tą patį ką ir aš. Tad jis ir vėl buvo man už nugaros.
- Galėtume pasilikti ir čia. - sukikeno.
- Geriau pasakyk kaip nulipti žemyn. - tariau.
- Paprastai. Štai taip. - tarė ir greit atsidūrė ant žemės.
- Aš net nespėjau nieko suprasti. - pasakiau.
- Lėtapėdė. - sukikeno.
- Ei. Geriau padėk man. - nusijuokiau.
- Tiesiog šok žemyn.
- Gal pakvaišai?
- Ne. Jei nori lik ten. - tarė bandydamas jau nueiti.
- Palauk. - tyliai šūktelėjau.
Visgi nenorėjau pažadinti Caros arba kaimynų.
- Šoksi? - žiūrėjo į mane.
- O kas man belieka. - sumurmėjau ir užsimerkus nušokau žemyn.
Pajutau kaip ant kažko nukritau. Atsimerkiau.
- Aš atsiprašau, tikrai nenorėjau tavęs prispausti. - bandžiau atsistoti, bet Zayn neleido to padaryti.
- Galėčiau bet ką atiduoti, kad taip būtų dažniau. - sukikeno.
Nusijuokiau.
- Kvailys. - pasakiau.
- Juk smagu ant tavo pievelės pagulėti. - nurito mane nuo savęs ir atsirado ant manęs.
- Nulipk. Tu sunkus. - tariau.
- Visai ne. - susiraukė.
- Taip. - nusijuokiau.
- Ne.
- Taip, bet gal jau eime?
- Ak taip. - nusijuokė ir atsistojo ir taip pat pakėlė mane nuo pievelės.
- Tai kur eisim ar važiuosim? - paklausiau.
- Eisim, bet paslaptis kur einam. - sukikeno.
- Na gerai. - tariau ir abu pajudėjom iš mano kiemo.
Po minutėlės pajutau švelnų prisilietimą prie mano rankos ir tai kaip susinėrė mano ir Zayn rankų pirštai. Tai atrodė keista. Niekada dar taip nesijaučiau..
