Atsitraukiau nuo jos lūpų ir ėmiau bučiuoti jos kaklą. Ji truputį palenkė galvą į dešinę ir užsimerkė.
- Noriu, kad būtum mano. - sušnabždėjau jai.
- Aš taip pat. - pasakė ji.
Nesupratau tik vieno. Ar ji tikrai sakė tiesą, ar tai tik todėl, kad ją bučiuoju?
Jos rankos apsivijo mano kaklą kai aš nustojau glamonėti jos kūną ir tiesiog žiūrėjau jai į akis. Nutraukęs akių kontaktą, kuris tikrai mane veikė, apsidairiau. Mano akys užkliuvo už kažkokių didelių, plokščių akmenų. Ėmiau plaukti link jų kartu pasiimdamas ir Milą. Pastebėjau, kad tai kaip ir ola ar urvas, kuris dažnai būna už krioklio. Ir čia niekas negalėjo nieko matyti. Sukikenau dėl šios minties ir stumtelėjau Milą link plokščio akmens, kuris atstojo sieną. Tada priartėjau prie Milos ir vėl po truputį ėmiau būčiuoti jos kūną.
- Nekankink manęs ilgiau. - gundančiai sukuždėjo man į ausį.
Vėl pajutau kaip nerimsta mano hormonai. Lėtai užkišau rankas už Milos nugaros ir atsegiau jos liemenėlę. Ji lėtai nuslydo jos kūnu ir pasiliko virš vandens.
- Tu varai mane iš proto. - pasakiau pabučiuodamas ją.
Po dar minutėlės abu buvom nuogi, vandenyje ir ten kur niekas negalėjo mūsų matyti. Šypsodamasis dar kartą pabučiavau merginą į lūpas ir nusprendęs, kad jau laikas, lėtai įėjau į ją. Ji sudejavo ir stipriau mane apsikabino. Po truputį judėjau, o ji vis išleidavo porą dejonių. Mano rankos slydo jos švelnia oda, vis bučiavau ją. Švelniai sukandau jos kaklo odą, ji vėl sudejavo, bet garsiau, nes judėjau greičiau. Tiek aš, tiek ji jautėm malonumą ir nenorėjome to užbaigti. Bet aš baigiau ir abu dar kartą pasibučiavom. Tiesiog negalėjau nustoti jos bučiuoti.
- Tai buvo nepakartojama. - tariau.
Ji linktelėjo, nes tikriausiai neturėjo jėgų kalbėti. Abu giliai kvėpavom po visko. Pažiūrėjau dar kartą į Milos nuostabias akis, lūpomis paliečiau jos lūpas ir atsitraukdamas užmerkiau savo akis..
Pajutau kažką keisto ant savęs. Truputį atsimerkiau ir vėl užsimerkiau, nes kažkas aplaižė mano veidą. Nieko nesupratau tad vėl atsimerkiau ir priešais save išvydau Hatchi? Apsidairiau. Aš buvau kambaryje, tiksliau savo kambaryje, sodyboje ir būtent lovoje. Pasukau galvą į langą. Buvo gana šviesu. Mažas kūnelis suspurdėjo ant manęs. Atsisukau į jį. Nusišypsojau ir paglosčiau šunelį.
- Ir kaip tu čia atsiradai, Hatchi? - kalbėjau su šuniuku.
Jis aplaižė mano ranką, o aš nusijuokiau.
- Ar gali būti, kad Perrie čia? - garsiai pagalvojau.
Pakėliau Hatchi nuo savęs ir padėjau ant žemės. Jis kaip mat išbėgo pro šiek tiek praviras kambario duris. Dar kartą apsidairiau ir atsisėdau lovoje. Jaučiausi visas šlapias, išpiltas šalto prakaito. Greitai nusivilkau maikę ir numečiau ją į skalbinių dėžę. Išlipau iš lovos ir prisiminiau kas vyko su Mila. Ar tai buvo tikra, ar aš tai tik sapnavau? Kaip man tai sužinoti?
Nuėjau į vonią ir nusiprausiau. Apsimoviau mėlynus džinsus ir pilką maikę. Vis dėl to oras atrodė gan geras.
Išėjau iš kambario ir ėjau koridoriumi tolyn kai pamačiau liekną merginą laikančią Hatchi rankose. Mergina kalbėjosi su Dani ir El, bet vos jos abi nutilo, ji atsisuko į mane.
- Perrie? - nustebęs ištariau jos vardą.
- Sveikas, Zayn. - nusišypsojo ji.
- Labas. - pasisveikinau. - Ką tu čia veiki? - paklausiau.
- El ir Dani mane pasikvietė. Tikiuosi netrukdysiu jums? - pasakė ji.
- Am.. Ne, žinoma, kad ne. Tu visada laukiama visur. - šyptelėjau.
Stengiausi būti malonus su ja, nors visai neturėjau noro taip elgtis. Ypač po to kiek visko tarp mūsų įvyko, bet tai jau kita istorija.
- Tikrai? - paklausė.
- Taip. - linktelėjau. - O dabar atleiskit man, merginos, bet turiu eiti. - nusijuokiau ir palikau jas toliau plepėti.
Išėjau iš namelio į gryną orą. Mano akį patraukė pažįstama figūra, kuri sėdėjo ant supynių ir lėtai suposi. Nusišypsojau, bet tuo pačiu ir susijaudinau įsitikinęs, kad ten Mila. Lėtai priėjau prie supynių, Milai iš užnugario. Delnais uždengiau jos akis ir sušnibždėjau:
- Spėk kas?
- Zayn. - mergina nusijuokė ir patraukė mano rankas.
Aš nusišypsojau ir prisėdau ant sūpynių, šalia Milos. Kelias minutes vyravo tyla. Bet tada Mila ją nutraukė:
- Kaip jautiesi?
Sutrikau dėl šio klausimo. Ką turėčiau jai atsakyti?
- Um.. Ta prasme kaip? - paklausiau.
- Na, vakar gi buvai girtas. - pasakė.
- Girtas? - nustebau.
- Taip, nejau nepameni? - nusijuokė.
- Sakyti tiesą? - paklausiau.
Ji linktelėjo.
- Aš nelabai ką pamenu iš vakar. - nusijuokiau.
Mila susijuokė.
- Na, aš tau priminsiu. - pasakė.
Pajutau kaip įsitempė mano kūnas.
- Kiek tu atsimeni? - dar paklausė.
- Am.. - pasimečiau. - Aš apgyniau tave nuo Harry? - tai nuskambėjo labiau kaip klausimas.
- Aš dar kartą atsiprašau dėl to, kad pasakiau jog nekenčiu tavęs. - mačiau kaip ji nusuko akis. - Tai netiesa. - sušnibždėjo.
- Tu nekalta dėl to. - nuraminau ją.
Ji šyptelėjo vėl atsisukdama į mane.
- Taigi, kai tai pasakiau tu kažkur išlėkei įpykęs. Pasiėmei savo motociklą, kurį čia atgabeno Louis, ir kažkur išvažiavai.
- O kas tada? - paklausiau.
- Tada visi dėl tavęs nerimavom, nes tu ilgai negrįžai. Net sutemus tavęs dar nebuvo. Dauguma jau ir buvo nuėję miegoti. Pasilikau tik aš, Emma ir El su Louis. Dar po valandos likau tik viena, nes negalėjau užmigti nežinodama ar tau viskas gerai. - pasakojo Mila.
- Ačiū tau dėl to. - šyptelėjau.
Mergina taip pat nusišypsojo ir tęsė pasakojimą.
- Ir pagaliau sulaukiau kada tu pareisi. Tu įėjai į namelį laikydamasis sienų ir vos pastovėdamas ant kojų, bet nepaisant to teigei jog tau viskas gerai. Leidau tau įsikibti į mane ir nuvedžiau tave į tavo kambarį. Nustebau kai tu priartėjai prie manęs ir pabučiavai, o po to pasakei 'Ačiū, lėlyte'. Tada tu kritai į savo lovą ir greitai užmigai. Žinoma aš bent jau perengiau tavo maikę. Atleisk dėl to. - susigėdo.
- Niekis. Tu man padėjai. Ačiū už tai, Mila. - pabučiavau jai į skruostą.
Jos skruostai iš karto nusidažė raudonai.
- Am.. Nėra už ką. - pasakė.
Mintyse pagalvojau apie tai kas buvo ežere. Atrodo tai tikrai buvo sapnas. Ir gerai, nes nenorėčiau pasinaudoti Mila.
- Um.. O kas ta mergina šviesiais plaukais, kuri kalbasi su Dani ir El? - paklausė manęs.
- Tai Perrie. - atsakiau.
- O kas ji tokia?
- Draugė.
- Oh..
- Na, manau mums metas eiti vidun ir paieškoti kažko valgomo, ar ne? - pasiūliau.
- Būtų gerai. - pritarė man.
Abu pakilome nuo sūpynių ir ėjome namelio link kai išgirdome duslų motociklo variklio urzgimą..
