-Milos akimis-
Buvau automobilyje ant galinės sėdynės ir Zayn ant manęs. Šįkart aš velniškai bijojau. Aš nežinojau kas manęs laukia nors galbūt numaniau. Atmintin grįžo tie vaizdai..
Sudrebėjau kai Zayn lūpos palietė mano kaklą. Bet juk jis negali man to padaryti. Jis negali.
- Prašau, parvežk mane namo. - pasakiau.
Jo akys žvelgė tiesiai į manasias.
- Aš galėčiau to nedaryti, bet su viena sąlyga. - pasakė jis.
- Kokia ji?
- Pasakyk man, kodėl minėjai mano vardą?
- Iš kur galiu būti tikra, kad kai tai pasakysiu tu manęs nepaliesi?
- Negali. Bandyk laimę, lėlyte.
- Vien dėl to aš neturėčiau nieko sakyti.
- Tu žinai kas bus jei nepasakysi. - nužvelgė mane ir prikando lūpą.
Juk turi būti kita išeitis. Aš negaliu jam nieko pasakoti, bet nenoriu ir būti išprievartauta. Nagi, Mila, galvok, galvok..
- Papasakok man apie Melanie. - tariau aš.
Jo veido išraiška iš karto pasikeitė ir jis truputį atsitraukė nuo manęs.
- Iš kur tu apie ją žinai? - paklausė.
- Emma man pasakojo truputį. - pasakiau.
Žinojau, kad smarkiai rizikuoju, nes Emma man beveik nieko nepasakė apie tą Melanie. Ir jei Zayn tai supras.. Man galas.
- Kiek daug ji tau pasakojo?
- Ji sakė jog ta mergina buvo labai svarbi tau. - aišku aš melavau jam pasitelkdama vaizdus.
- Ji neturėjo to sakyti. - jis visiškai atsitraukė nuo manęs.
Aš labiau pasitraukiau durelių link. Truputį paklibinau rankeną ir pajutau kaip durelės atsidaro. Tai būtų proga man pabėgti, bet ką daryti tada? Aš niekada nemačiau šito kelio link mano namų. Tai būdavo visai kitas kelias.
- Am.. Zayn? - pažiūrėjau į jį.
Jis atrodė toks nelaimingas ir palūžęs. Akimirkai man pasidarė jo gaila.
- Ar tau viskas gerai? - paklausiau.
Jis lėtai atsisuko į mane. Mačiau, kad jo akys buvo sudrėkusios.
- Zayn, aš atsi..
- Nereikia, Mila. - jis pertraukė mane ir atrodo pagaliau išgirdau kaip jis kreipėsi į mane vardu.
Keletą sekundžių vyravo tyla.
- Atsiprašau. - Zayn prabilo pirmas.
- Už ką? - paklausiau.
- Už tokį savo elgesį. Aš ne toks. Aš tikrai negalėčiau padaryti nieko bloga tau. Atleisk man. - jis žiūrėjo į mane, o jo akyse atrodo sužibo kelios ašaros.
- Aš atleidžiu, bet parvežk mane namo. - tariau.
- Gerai. - jis linktelėjo ir išlipo iš automobilio.
Apėjo jį ir įsėdo į vairuotojo vietą, o aš uždariau dureles, kurias buvau jau atidarius. Dėl visa ko pasilikau sėdėti gale. Ir automobilis pagaliau pajudėjo iš vietos.
Po kokio pusvalandžio kelio aš vis dar nebuvau namie. Tai buvo tikrai keista. Ir tada man toptelėjo mintis. Juk kai Emma sutiko mane gatvėj ir man padėjo, mano namai buvo už kelių kvartalų, o jos čia pat. Bet tada.. Kur važiuoja Zayn?
- Um.. Zayn? - kreipiausi į jį.
- Taip. - atsakė jis.
- O kur mes važiuojam? Tai nėra kelias į mano namus. - pasakiau.
- Mes tiesiog pasivažinėjom iki kol aš nurimau, tad atsiprašau dar kartą. Bet dabar tikrai parvešiu tave namo.
- Gerai. - atsakiau.
Negalėčiau sakyti jog tikiu juo, nes taip nėra. Aš juo nelabai pasitikiu. Jau pusvalandis su virš kaip aš dar ne namie. Pažiūrėjau į savo mobilų. Jis rodė pusę dvylikos. O Dieve! Nejau aš nuo devynių tiek laiko su Zayn?
- Zayn, gal galėtum pasistengti jog būčiau namie dar iki vidurnakčio? - paklausiau.
- Iki vidurnakčio? Tu kas, pelenė? - nusijuokė.
Turiu pripažinti tai prajuokino ir mane.
- Ne, tiesiog nenoriu pyktis su dėde. - atsakiau.
- Na gerai, pasistengsiu. - šįkart jis tikrai atrodė mielas.
- Am.. Tu tikriausiai supranti, kad aš negalėsiu su tavimi normaliai bendrauti? - pasakiau.
- Kodėl?
- Na, dėl to kas čia vyko..
- Suprantama. Bet šiaip tai tu jau bendrauji su manim. - sukikeno.
- Šitai nesiskaito. - nusijuokiau.
- Skaitosi. - juokėsi ir jis.
- Ne.
- Taip.
- Ne.
- Štai ir tavo namai. - staiga pasakė.
Pažiūrėjau pro langą. Pagaliau.
- Ačiū. - padėkojau išlipdama.
Jis taip pat išlipo ir kaip keista, bet abu buvom išlipę toj pačioj pusėj. Nežymiai šyptelėjau dėl šito. O jis priėjo arčiau manęs.
- Dar kartą atsiprašau ir gero tau vakaro, Mila. - šyptelėjo ir švelniai pabučiavo į skruostą.
Jaučiau kaip šiluma užpildo mano skruostus. Gerai, kad jau buvo tamsu ir švietė vos keli žibintai tad nesimatė mano išraudimo.
- Ir tau. - šyptelėjau.
Jis dar kartą nusišypsojo ir įlipo į automobilį. Palaukęs porą sekundžių nuvažiavo, o aš nuėjau prie savo namų durų. Paskambinau į duris ir po minutėlės jas atidarė Cara.
- Labas. - lyg niekur nieko tariau.
Ji pasižiūrėjo į mane truputį piktai ir įleido vidun. Uždarė duris.
- Tai, kur buvai? - paklausė.
- Pas draugę. - atsakiau.
- Draugę? Kokią?
- Šiandien susipažinom. - atsakiau nusimaudama batus ir nusivilkadama odinę striukytę.
- Ar ta tavo draugė tave ir parvežė bei pabučiavo į skruostą?
- Cara, tu mane seki? - rimtai paklausiau.
- Ne. Aš tiesiog tavimi rūpinuosi.
- Leisk tau priminti, kad man 21, o tau tik 17. - pasakiau.
- Na ir kas. Juk sesės privalo rūpintis viena kita.
- Aha. - pasakiau eidama savo kambario link.
- Tai nepasakysi?
- Ne. Kur dėdė?
- Naktinėj pamainoj, tavo laimei. - pabrėžė galą.
- Ačiū, Cara, bet gal galėtum atstoti? - pyktelėjusi tariau.
- Taip, tu tobula sesuo. - aiškiai girdėjosi sarkazmas jos balse.
- Koks skirtumas. - tariau ir uždariau duris.
- O tai nuostabu! - sušuko ji už durų.
- Cara, eik šalin. - pasakiau.
Išgirdau žingsnius. Vadinasi ji nuėjo. Greitai persirengiau ir kritau ant lovos. Po minutės suvibravo mano telefonas. Paėmiau jį į rankas ir nustebau.
