Narcizas

Šeštas lapelis

Visų akys, vos man užėjus į mokyklą, nukrypo į mane. Lyg visi žinotų kada aš ateinu, lyg aš skleidžiu kažkokį kvapą, kurio pats neužuodžiu. Matyt, patys populiarieji nesupranta, kad mane apkalbinėdami, leidžia man gauti net daugiau dėmesio, nei jie patys yra gavę, tik vienintelis trūkumas, kad man jo visiškai nereikia. Kad ir kiek mėnesių esu dėmesio centre, sunku prie to priprasti ir ramiai eiti koridoriumi, žinant, jog beveik visi kalba apie tave, nužvelgia kiekvieną tavo aprangos detalę, kad tik rastų prie ko prisikabinti. Net jeigu ir būčiau lygiai toks pats, kaip tas vaikinas stovintis kampe, kuris apsuptas nedidelio žmonių ratelio, vis tiek niekam neįtikčiau. Dėl to ir nusprendžiau to nedaryti. Dabar tenorėjau kuo greičiau pasiekti chemijos kabinetą, išklausyti nuobodaus mokytojos murmėjimo ir būti apkrautam namų darbų, kas nebuvo labai malonu. Tačiau šią dieną, kaip ir pastarąją savaitę, vienas žvilgsnis išsiksyrė iš kitų. Tai vėl buvo tas pats asmuo, kuris vietoj to, kad klausytų ką jam pasakoja draugai, stebėjo mane. Nepastebimai linktelėjo galvą į vieno iš koridorių pusę, kuriame niekas neina, lyg kviesdamas eiti kartu. Aš nenuėjau. Vietoj toj, greitai nužingsniavau toliau nuo asmens ir paskendau mintyse.

Ak, kad galėčiau žinoti, ką reiškia tas kvietimas.

labai atsiprašau, kad neįkėliau vakar, bet nelabai turėjau laiko:( sėkmės moksluose Jums visiems!!