Narcizas

Aštuntas lapelis

Visų akys nepaliko manęs ramybėje. Kartais norėdavau užsimesti nematomumo apsiaustą iš Hario Poterio ir bent kartą praeiti mokykloje ramiai, nes nuo pat pirmos dienos čia buvau dėmesio centre, prieš savo valia. Pamenu pirmą dieną, kai peržengiau šios gimnazijos slenkstį. Mano šypsena švieste švietė, jaučiausi pasiruošęs naujiems draugams, sunkiems iššūkiams, gal ir linksmybėm, tačiau vienintelis dalykas, kurio sulaukiau - žvilgsniai. Pikti, smerkiantys, pašaipūs. Visos blogos emocijos. Lyg visiems buvo liepta su manim nebendrauti bei manęs nekęsti. Prieš metus net nebūčiau pagalvojęs, kad mano pirmoji diena gimnazijoje, bus būtent tokia. Pirmi du mėnesiai buvo sunkiausi, nes nebuvo nieko, kas galėtų padėti susigaudyti naujoje mokykloje, kas būtų šalia, kai man to reikėtų ir neleistų jaustis vienišam. Supratęs, kad ir kaip bebandyčiau keisti kitų požiūrį į mane, tai nepadėtų, todėl nebesistengiau. Sutelkiau visą dėmesį mokslams bei ruošiausi ateičiai, nes juk draugai ateina ir išeina, tad žinios bei išsilavinimas man tapo daug svarbesni. Nors dar liko treji metai čia, kaip nors juos išgyvensiu. Dabar tenorėjau pasėdėti tylioje klasėje, nes niekas į jas neina tol, kol neprasideda pamokos išskyrus mane. Eidamas link kabineto, nejučiomis pasukau galvą ir sutikau to paties asmens žvilgsnį, kurio pastarieji poelgiai buvo nepaaiškinami. Šį kartą, jis tiesiog stovėjo atsirėmęs į sieną bei stebėjo mane, kaip ir visi kiti. Su neapykanta.