Narcizas

Septintas lapelis

Visų akys stebėjo mane einantį koridoriumi, lyg būčiau ateivis. Iš dalies, toks ir buvau. Šį kartą nuo visų šnabždesių mane saugojo rausvi ausinukai, kuriuos mane sesė nudažė, tačiau vis tiek galėjo matyti, kaip kruta aplinkinių lūpos, o žvilgsniai, prie kurių su laiku pripranti, nepalieka manęs ramybėj. Kartais norisi tiesiog sustoti vidury koridoriaus ir išrėkti jiems į veidus tai, ką apie juos manau bei kaip jie gadino vieną iš mano svarbesnių gyvenimo etapų. Tačiau turėjau nuryti tą gumulą gerklėje, suspausti kumščius, kurie buvo paslėpti pilko megztinio kišenėje, šalia telefono. Nuleidau akis į purvinas mokyklos grindis, klausydamas elektrinės gitaros bei būgnų skambesio, sudarančių vieną iš mano mėgstamiausių dainų, įžangą. Atleidęs kumščius, barbenau į telefoną su pirštais pagal ritmą, leisdamas sau bent kiek atitrūkti nuo apkalbų ir artėjančių kontrolinių. Priėjęs kabinetą, išsitraukiau vieną iš ausinukų, apžvelgdamas aplink stovinčius paauglius. Vienas iš ten stovinčių asmenų, nežymiai pasitraukė iš savo grupelės ir praeidamas pro mane, mestelėjo popiergalį ir lyg niekur nieko nuėjo. Pakėlęs jį nuo žemės, nesijaudindamas, kad kažkas pastebės, atlanksčiau baltą popieriaus skiautę, pamatydamas joje žodžius:

'Ateik prašau per ketvirtą pamoką į du šimtai trečią kabinetą. Lauksiu.'

Įsikišau popierėlį į kišenę ir ramiai užėjau į kabinetą.

Ak, kad galėčiau žinoti, ką reiškia šis kvietimas.