Narcizas

Dešimtas lapelis

Visų šypsenos dingo man peržengus mokyklos slenkstį. Nors blogai miegojau, tačiau šį rytą mano rankoje nebuvo karštos kavos pilno puodelio, nes bijojau ją prarasti, kaip praeitą kartą. Pats to nenorėdamas, akimis ieškojau asmens, iš dalies kalto, dėl mano išpilto gėrimo, tačiau tarp daugybės tuščias asmenybes turinčių paauglių, nemačiau pažįstamo neapykantos pilno žvilgsnio. Nesprendęs nebesižvalgyti, pajutau menką suvibravimą savo galinėje kelnių kišenėje, kur buvo mano telefonas. Išsitraukiau jį ir paspaudžiau ant gautos žinutės iš nepažįstamo numerio. Perskaitęs prašymą ateiti į direktorės pavaduotojos kabinetą, dėl kažkokios olimpiados, pradėjau eiti greičiau. Po kelių sekundžių pasukau kairėn, kur turėjo būti direktorės bei jos pavaduotojos kabinetai, tačiau mano dėmesį patraukė ne jie. Du asmenys vienas prie kito prisiglaudę ir nekreipdami dėmesio į nieką, aistringai bučiavosi, tol, kol pastebėjo mane, sustingusį ir spoksantį į juos. Vieno žmogaus žvilgsnį atpažinau. Jame nebuvo jokios neapykantos, tik pasimetimas. Beįeidamas į pavaduotojos kabinetą supratau, kad tas asmuo, tik dar vienas bandantis greičiau užaugti paauglys, kaip ir visi kiti mano mokykloje.