Narcizas

Devynioliktas lapelis

Visų akys mane lydėjo, man išeinant pro mokyklos duris ir paliekant jų apkalbas sau už nugaros. Lauke stovinčių paauglių buvo mažai, tik tie, kurie laukė savo tėvų atvažiuojančių juos pasiimti. Pajutęs šalto vėjo gūsį, užsitraukiau striukės užtrauktuką iki galo, per plauką neužkabinęs savo kaklo odos. Nekęsdavau, kai taip nutikdavo vaikystėje. Susikišęs rankas į striukes kišenes, patraukiau link parko, bandydamas apmąstyti priežastis, kokias asmuo galėtų pasakyti, pateisindamas savo elgesį, tačiau nieko negalėjau sugalvoti. Mano laimei, ar nelaimei, parkas buvo netoli mokyklos, todėl jau po keletos minučių stovėjau prie apsilupusių vartelių, prašančių naujo dažų sluoksnio. Vos man pro juos praėjus, supratau, kad nepažįstamasis gali net neateiti. Arba ateis su savo pakalikais ir išsityčios iš manęs, kaip daro visi kiti. Giliai atsidusęs, ėjau į parko gilumą, kur buvo fontanas, apsuptas įvairiausių gėlių. Prisėdau ant vieno iš suoliukų ir patikrinęs telefone kiek valandų, vis dairiausi, ieškodamas žmogaus, turinčio pasiaiškinti. Besijaudindamas pradėjau barbenti pirštais į savo kojas, tikėdamasis nusiraminti, bet tai nepadėjo, nes po kelių akimirkų, asmuo atsisėdo prie manęs, nusišypsojo ir įdavė į rankas kavos puodelį.
-Nusprendžiau atsilyginti už tą kavą, kurią per mane išpylei,-sumurmėjo, o aš tik linktelėjau, jausdamas, kaip puoduke esantis gėralas sušildo pirštus.
-Ačiū,-padėkojau, prieš tai atsikrenkštęs, nes gerklėje esantis gumulas, būtų neleidęs normaliai kalbėti.
Kurį laiką sėdėjome nejaukioje tyloje, gurkšnodami kavą, kai šalia sėdintis asmuo staigiai išsitiesė ir pasimuistė, pažvelgdamas į mane.
-Bus daug lengviau, jei tiesiog imsiu ir pasakysiu tai, kas dedasi su manimi,-tarė, o aš vėl linktelėjau, nes nekantravau išgirsti, ką asmuo nori man pasakyti,-Pirmą tavo dieną mūsų mokykloje, pastebėjau, koks tu žavus ir tikrai nevertas tų patyčių, tačiau nesugebėjau nutildyti savo draugų. Bijojau prie tavęs prieiti, nes nenorėjau, jog mokykloje pasklistų dar daugiau gandų, kas nepanašu, jog tau yra labai svarbu, bet vis tiek. Prieš mėnesį ar du, supratau, kad jeigu nesiimsiu jokių veiksmų, labai to gailėsiuos. Žinojau, kad tu gyveni savo atskiram pasaulyje, susitelkęs ties mokslais, bet vis dėlto surizikavau. Vien mintis, kad reikės prie tavęs prieiti ir pakalbinti, gąsdino, todėl pradėjau rodyti savo dėmesį tau, visokiais ženklais, kurie tave vertė jaustis nejaukiai, tad atsiprašau, bet tiesiog negalėjau savęs sustabdyti. Mačiau, kad negaunu iš tavęs jokio atsako, tik akis pilnas sutrikimo ir menkos baimės, todėl nusprendžiau parodyti savo simpatiją tau taip, kad susiprastum. Pastebėjau, kad vienintelis eini į rubinę, tad nusprendžiau tuo pasinaudoti, nes ten mūsų niekas nematytų ir aš galėčiau nebebijoti. Manau, kad turiu atsiprašyti ir vėl, nes elgiausi tikrai labai keistai, grubiai bei kvailai. Tiesiog nemoku išreikšti savo jausmų. Niekada nemokėjau, o tai atbaido labai daug žmonių, bet tu esi vienintelis, kuris mane labai sudomino. Tai tiek. Mano, vis auganti, simpatija ir yra to neapgalvoto elgesio paaiškinimas.
Asmuo lengviau atsiduso, lyg akmuo būtų nuo širdies nusiritęs, o aš tuo tarpu mintyse bandžiau viską susidėlioti, suprasdamas, koks aš buvau kvailas ir to nepastebėjau. Buvau per daug susikaupęs, galvojau vien apie savo ateitį ir mokslus, tad toks elementarus dalykas, net nešovė man į galvą. Jutau žmogaus žvilgsnį, stebintį mano reakciją į jo monologą, tačiau aš nežinojau ką atsakyti. Pirmą kartą per visą gyvenimą mano galva buvo tuščia, todėl padariau vieną iš kvailiausių sprendimų savo gyvenime. Pabėgau.