Narcizas

Dvidešimtas lapelis

Nei vienas paauglys į mane nežiūrėjo, nes koridorius buvo tuštutėlis ir jame tegalėjau girdėti valytojos burbėjimą, jai su skuduru trinant grindis. Mano plaukai buvo susivėlę, o rankoje nebuvo karšto kavos puodelio, padedančio atsibusti, nes šiandien ryte man užteko tėvų rėkimo į ausį, pranešančio, jog pramiegojau. Vakar vakare niekaip negalėjau sustoti galvojęs apie susitikimą su asmeniu, kuris man vakar prisipažino, jog jam patinku, o viskas ką aš padariau, tai pabėgau. Deja, bet vakar, man sėdint savo kambaryje, nebuvo kur bėgti nuo savo minčių, todėl sėdėjau ant savo nepaklotos lovos ir vis save graužiau, gailėdamasis savo sprendimo. Dėl visų tų apmastymų užmigau labai vėlai, todėl dabar turiu skubiu žingsniu eiti link rubinės, kurioje niekas manęs neprispaus prie sienos ir nevers jausti tų šiurpuliukų, bėgiojančių po visą kūną. Įėjęs į patalpą, greitai nusitraukiau nuo pečių striukę, sugrūsdamau į jos rankovę šaliką ir pakabinęs ant pakabos, kuri net nežinau ar priklausė man, nulėkiau į antrą aukštą, kur manęs laukė nuobodus geografijos mokytojo balsas. Sustojęs prie tamsių kabineto durų, trūktelėjau savo megztinį į apačią, nes per tą skubėjimą, jis pakilo virš mano melsvų džinsų. Perbraukiau pirštais per tą chaosą esantį ant galvos ir palenkęs rankeną, įžengiau į kabinetą. Į mane susmigo visų žvilgsniai, tarp jų ir mano pramiegojimo priežasties. Atsiprašęs mokytojo, patraukiau prie tuščio suolo. Numetęs ant vienos iš kėdžių savo kuprinę, atsisėdau, prieš tai pažvelgdamas į asmenį, kuris į mane žiūrėjo su liūdesiu. Tas žvilgsnis privertė mano kvėpavimą padažnėti, o širdį plakti daug greičiau. Tik šį kartą, tai sukėlė ne baimė, o mano gyvenimą apverčianti simpatija.