Narcizas

Tryliktas lapelis

Visų žvilgsniai staigiai nukrypo į mane, vos man palenkus mokyklos pagrindinių durų rankeną ir nusivalius purvinus batų padus į kilimą. Atlaisvinau šaliką, gaubiantį mano kaklą ir saugantį nuo šalčio bei patraukiau į apačią striukės užtrauktuką, taip leisdamas visiems pamatyti mano sesers piešinį ant baltų marškinėlių. Jeigu ne jos rytinė isterija trukusi penkiolika minučių, bučiau dėvejęs paprasčiausią megztinį, bet kadangi tėvai nenorėjo gadintis sau nuotaikos iš ryto, sau gyvenimą turėjau gadintis aš. Vienas teigiamas dalykas buvo tas, kad šioje mokykloje esantys paaugliai mane apkalbinės, nepaisant nieko, todėl marškinėliai apipaišyti širdelėmis ir fėjomis, nelabai ką pablogins. Greitai praėjęs pro visus besišnabždančius paauglius, kurie akivaizdžiai neturėjo ką veikti, norėdamas greičiau pasiekti rubinę, kuria beveik niekas, dėl kažkokios priežasties, nesinaudoja. Galbūt todėl, kad aš vienintelis šį spalio rytą, drebėjau ir neįsivaizdavau, kaip galėčiau palikti namus be šaliko bei šiltos striukės. Susiradęs pakabą su savo pavarde, kurią galėjai vos įžiūrėti, dėl visokių ženklų, kurie buvo nupaišyti kažkurių mano klaisokų, pakabinau savo striukę, o į jos rankovę sugrūdau raudoną šalį. Staiga rubinės durys atsidarė, o kai norėjo atsisukti į asmenį, kuris tai padarė, pastarasis išjungė šviesą ir po kelių akimirkų aš jau buvau prispaustas prie sienos. Negalėjau matyti žmogaus veido bruožų, todėl negalėjau jo atpažinti, tačiau mane erzinantis vanilės kvapas, pasklido visoje patalpoje. Asmuo, kurį laiką tylėjo, kol aš bandžiau išsilaisvinti iš jo gniaužtų bei klausinėjau, kas jis toksai. Paslaptingasis lėtai pasilenkė prie mano veido, kad galėjau girdėti jo tylų kvėpavimą ir sušnabždėjo:
-Kad tu žinotum, ką dėl tavęs paaukojau.

Ak, kad galėčiau žinoti, ką šie žodžiai reiškia.