Narcizas

Keturioliktas lapelis

Visų akys stebėjo mane, tad jaučiausi, kaip koks modelis į kuri visi trokšta mesti po kokį supuvusį pomidorą, bet prisibijo apsauginių. Mano atveju, tai yra mokytojai, kurie nepastebi, kad jų mokinys yra aiškiai atskirtas nuo visų ir vaikšto vienas, lydimas šūksnių, pilnų neapykantos. Džiaugiuosi, kad bent jau per pamokos, jie prisimena apie mano egzistavimą ir nuobodžiais veidais rašo man gerus pažymius, kurie, kartais atrodo, kad man vienam šioje mokykloje rūpi. Prieš man pirmą kartą peržengiant šio pastato slenkstį, tėvai pasakojo, kokia ši mokykla puiki, turinti daug puikių atsiliepimų, ambicingų bei draugiškų mokinių. Visa tai buvo šlykštus melas, bet aš nenorėjau atimti rožinių akinių iš savo tėvų, tad apie visus nutikimus nutikusius čia, nepasakodavau. Ypač apie tokius įvykius, kaip vakarykštis rubinėje, kai paslaptingasis ištaręs tuos žodžius, staiga atsitraukė ir išėjo, lyg nieko nebūtų nutikę. Jaučiausi labai nejaukiai dabar eidamas į rubinę, todėl prieš užeidmas, greitai atsisegiau striukę bei nutraukiau šaliką nuo kaklo, kad kuo mažiau tenai praleisčiau laiko. Mano laimei, rubinė buvo tuštut tuštulėlė, todėl aš lengviau atsikvėpiau, žinodamas, kad galiu niekur neskubėti. Pasikabinau striukę, kurios rankovėje buvo mano šalikas ir jau ruošiausi išeiti, kai staiga įvyko lygiai tas pats, kaip ir vakar. Kažkas išjungė šviesą ir užtrenkė duris. Nenorėdamas vėl būti prispaustas prie sienos, tyliai nuėjau į šoną, nes manau, kad paslaptingasis ieškos manęs prie mano klasės pakabų. Girdėjau asmens žingsnius, kaip jis atsitrenkia į sieną ir besikeikdamas, pradeda eiti link manęs. Greitai nužygiavau prie durų ir atidaręs jas, išėjau iš ten. Kad ir kaip nenorėjau to pripažinti, man buvo įdomu sužinoti, ką žmogus būtų daręs, jeigu niekur nebėgčiau.

Ak, kad galėčiau žinoti, kas su manimi darosi.