Narcizas

Dvidešimt pirmas lapelis

Visų akys skenavo mane, mano išvaizdą, nukrypdavo į mano susivėlusius plaukus, įraudusius skruostus, menkai susiglamžiusius džinsus, tačiau aš to nepaisiau ir ėjau į priekį, palikdamas juos sau už nugaros. Atlaisvinau raudoną šaliką, kuris kiek per stipriai veržė mano kaklą ir jautė mane verstis nepatogiai, bet per tą nelemtą skubėjimą, nespėjau padoriai apsirengti. Atsisegiau striukę, kuri dengė mano gelsvą megztinį, kuris turėjo kelias raukšles ant savęs, nes nesugebėjau jo normaliai išsilyginti. Vakar vėl niekaip negalėjau užmigti. Nesirūpinau dėl šiandienio chemijos atsiskaitymo, nes pernelyg stipriai mėgau šį dalyką. Mano mintis buvo užkariavęs asmuo, kurį aš neapgalvojęs atstumiau. Šiandien nusprendžiau tai pakeisti. Nenoriu nuo to asmens bėgti. Noriu jam išsakyti viską kas slypi mano galvoje, taip pat, kaip jis viską išsakė man. Tačiau man vis artėjant prie rubinės, ryžtas pradėjo dingti, o mano rankos, nors buvo padengtos pirštinėmis, pradėjo drebėti dėl jaudulio, užkariaujančio kūną. Suspaudžiau dešinę ranką į kumštį ir giliai įkvėpiau, prieš užeidamas vidun. Tuščia. Greitai priėjau prie savo pakabos ir stengiausi užtrukti kuo ilgiau, kad asmuo spėtų užeiti vidun. Man bekabinant striukę, taip ir nutiko. Asmuo pažvelgė į mane su neįskaitomu žvilgsniu ir nuėjo į visai kitą patalpos pusę. Užsimečiau kuprinę ant pečių ir giliai įkvėpęs, prabilau:
-Klausyk,-asmuo akimirksniu atsisuko į mane ir tai vertė mane jaudintis dar labiau,-aš atsiprašau, kad ėmiau ir pabėgau nuo tavęs tada, kai tu man viską išsakei. Jaučiuosi siaubingai ir... Labai to gailiuosi, nes per šias kelias dienas spėjau suprasti, kad puoselėju tokius pačius jausmus ir tau. Bandžiau tai vyti šalin ir dar labiau susikaupti ties mokslais, tačiau nebegaliu. Pavargau. Nežinau, ar sugebėsi man atleisti, tačiau maniau, kad tu turėtum tai žinoti.
Pakėliau galvą nuo žemės ir pažvelgiau priešais mane stovinčiam asmeniui tiesiai akis, nes norėjau matyt jo reakciją, prieš man ištariant tuo žodžius.
-Tu man velniškai patinki,-sušnabždėjau, tačiau žmogus tai tikrai girdėjo. Mačiau tai iš jo nustebimo veide, kuriame netrukus atsirado menkutė šypsena.
Asmuo per kelias sekundes atsirado prie pat mane. Galėjau jausti tą vanilės kvapą, sklindantį nuo jo. Girdėjau mūsų abiejų kvėpavimus, kai žvelgėme vienas kitam į akis ir nežinojome kaip elgtis. Asmuo priglaudė savo rankas man prie skruostų ir šyptelėjęs, švelniai prispaudęs mane prie sienos. Šį kartą mano širdies ne iš baimės, o iš laimės, matant jį pasilenkiantį arčiau mano lūpų. Tarp mūsų likus vos įžiūrimam atstumui, užsimerkiau bei sunėriau savo rankas jam ant kaklo, tačiau staiga išsijungusi šviesa bei užsitrenkusios duris, privertė mus atsitraukti.

visų pirma, noriu atsiprašyti dėl neaktyvumo, kuris truko visą mėnesį:( labai tikiuosi, kad pavyks man vėl pradėti dalis kelti reguliariai, nors pati istorija jau eina į pabaigą (nors gal ir ne. dar nieko nežinau), nes dabar berašant šį skyrelį, supratau, kad man tikrai patinka rašyt tokias istorijas, todėl iš manęs sulauksit ir daugiau! visų antra, tai norėčiau paprašyti/pasiūlyti paskaityti mano istoriją 'Bleko Palikuonę' (ji tikrai skiriasi, nuo šių trumpų istorijų, tačiau jeigu jums patinka Haris Poteris arba istorijos susijusios su magija, manau turėtų patikti*-*). jeigu turite laiko ir noro, būtų labai malonu, kad ją peržvelgtumėte. buvau ją nustojus kelti, bet dabar vėl pradėjau(:
o pabaigai klausimėlis: kaip praleidote šventes? ką gero nuveikėte? ♡