Narcizas

Dvidešimt antras lapelis

Visų pokalbiai nutilo, akys nukrypo į mane, tačiau jų pašaipas bei juoką blokavo tranki muzika mano ausyse, sklindanti iš rausvų ausinukų, kurie tapo eiline mano sesers auka. Barbendamas pirštais į savo juodais džinais padengtas kojas, žingsniavau prie rubinės, o prisiminęs vakarykštį įvykį joje, stengiausi neišrausti, bet nepavyko. Niekaip nesugebėjau susigyventi su tuo, kad mano skruostai visada būna rausvi ir visi mano, kad aš gėdijuosi, nors taip net nėra. Galiu sau ramiai sėdėti, bet mano skruostai vis tiek bus ryškūs, lyg padažyti. Nuleidęs galvą į žemę, praėjau pro kelias paauglių grupeles ir užėjau į vieną ramiausių bei tuščiausių patalpų, šioje mokykloje. Vis dar besiklausydamas vienos iš savo mėgstamiausių grupių, nusitraukiau pūkinę striukę nuo savo kūno, taip atidengdamas savo baltą megztinį. Sugrūdau į ją savo pirštines bei šaliką ir jau ruošiausi pakabinti ją ant pakabos, kai pajutau švelnų paplekšnojimą per petį, kuris vis tiek privertė mane pašokti iš netikėtumo. Tvirtai spausdamas savo rankose striukę, atsisukau į asmenį, kaltą dėl mano išgąsčio ir išsitraukiau vieną ausinę iš ausies. Prieš mane stovėjo asmuo, kurio vakaryšktis elgesys vertė mane rausti. Jo pilkšvos akys stebėjo mane, o jo veide atsirado šypsena.
-Labas,-jis ištarė, o aš tik linktelėjau, nes vis dar nežinojau kaip turėčiau su juo elgtis. Negalėdamas atlaikyti jo žvilgsnio, nusisukau ir pakabinęs savo striukę, pasilenkiau prie savo kuprinės, tačiau asmeniui vėl palietus mane, staigiai išsitiesiau.-Pagal tavo elgesį, galiu spręsti, kad manęs bijai.
-Ne,-greitai paneigiau, papurtydamas savo galvą. Sunėriau savo pirštus ir nuleidau akis į žemę.-Tiesiog nežinau, kaip su tavim elgtis. Vis dėl to, ilgą laiką praleidau prie knygų, nes man jų kompanija buvo ir vis dar yra malonesnė už žmonių.
Asmuo kilstelėjo pirštu mano smakrą, kad pažvelgčiau jam į akis ir suėmė mano ranką, taip atskirdamas mano pirštus. Jam švelniai spustelėjus mano ranką, lengviau atsipūčiau ir šyptelėjau.
-Viskas bus gerai,-jis nusišypsojo.-Man tu patinki toks koks esi, Narcize. Tad gali nesijaudinti ir būti prie manęs savimi.
Asmuo pasilenkė prie manęs ir palikęs bučinį ant mano skruosto, dar kartą nusišypsojo bei išėjo iš patalpos. Be jo artumo bei rankos, laikančios manąją, pasijutau nejaukiai, todėl greitai pagriebęs kuprinę ir sugrūdęs į kišenę ausines, taip pat palikau rubinę. Keistas jausmas mano pilve, pagalvojus apie asmens šypseną, privertė ir mane nusišypsoti.