Narcizas

Vienuoliktas lapelis

Šį kartą tik kelių paauglių akys spokosojo į mane, kai lėtai ėjau koridoriumi, girdėdamas šūksnius iš žmonių, kurie buvo susigrūdę koridoriuje taip, kad vos sugebėjau prasibrauti pro juos. Pasinaudojęs savo alkūnėmis, nekreidamas dėmesio į aplinkinių nepasitenkinimą, tenorėjau pasiekti vokiečių kalbos kabinetą, tačiau tai, kas taip sudomino visus, atkreipė ir mano dėmesį. Visų akys stebėjo du asmenys besikumščiuojančius tarpusavyje. Vienam iš jų jau bėgo kraujas iš lūpos, tačiau tai nestabdė kito žmogaus, kurio žvilgsnis nepaleido manęs jau kelias savaites. Žinojau, kad su savo sudėjimu bei nesugebėjimu apsiginti, bandydamas sustabdyti muštynes, būsiu labiausiai nukentėjęs, todėl apsižvalgiau ieškodamas vieno žmogaus. Pastebėjęs vieną iš savo klasiokų, kurio raumenys buvo šimtą kartų didesni už jo žinias, priėjau prie pastarojo ir kuo stipriau stumtelėjau į muštynių sukūrį, prieš tai paraginęs jas sustabdyti. Ačiū Dievui, kad ši diena buvo man sėkminga ir raumeningasis nepuolė su manimi aiškintis, o nespėjęs sureaguoti, atitraukė abu asmenis, taip sustabdymas juos nuo dar didesnių sužalojimų. Paaugliams nusivylus kumštynių pabaiga, visi išsiskirstė, tarp jų ir aš, mintyse kartodamas vokiškas frazes tol, kol manęs nestumtelėjo į kažkokią klasę. Apsisukęs išvydau asmenį, kuriam kraujavo lūpa ir kuris ką tik mušėsi su žmogumi, su neapykanta žiūrinčiu į mane. Nežinia, kodėl tačiau ir šio asmens žvilgsnyje buvo pilna pykčio. Pastarasis lėtai pasilenkė, sugriebė man už megztinio apykaklės ir žvelgdmas į akis, sumurmėjo:
-Viskas per tave, narcize.

Ak, kad galėčiau žinoti, ką šie žodžiai reiškė.