Narcizas

Šešioliktas lapelis

Visų žvilgniai smigo į mane, lyg adatos, paliekančios mažas žaizdeles, kurios greitai išnyksta, bet yra pačios skaudžiausios. Drebančiais nuo šalčio pirštais atsirišau raudoną šaliką, prie kurio derėjo mano įraudę skruostai. Per savo neapdairumą vakar pamečiau pirštines, o kadangi namuose kitų neradau, teko eiti taip. Į šiandieninių darbų sąrašą, mintyse, prisirašiau kelionę į parduotuvę. Sunkiai judančiais pirštais susukau šaliką į nedailų kamuoliuką, kurį neilgai trukus, sugrūdau į kuprinę. Sukišęs delnus į gelsvo megztinio kišenę, tikėdamasis, bent kažkiek sušildyti juos, apčiuopiau savo telefoną bei mėtinės kramtomosios gumos pakuotę. Praėjęs pro visus paauglius, tačiau vis dar girdėdamas jų šnabždesius, pasukau į mokyklos, beveik nelankomą, biblioteką, kurios prižiūrėtoja mieliau žaisdavo kortomis kompiuteryje, o ne prižiūrėdavo tvarką. Išsitraukęs iš galinės džinsų kišenės aplamdytą popiergalį, kuriame buvo surašytos knygos, skirtos papildomam mokymuisi, palenkiau rankeną ir užėjau į pačią ramiausią vietą mokykloje. Pasisveikinau su bibliotekininke, kuri nieko neatsakė, o tik linktelėjo, toliau gurkšnodama kavutę bei stebėdama kompiuterio ekraną. Truputį paklaidžiojęs, susiradau lentynas, kuriose buvo sudėtos man reikalingos knygos. Vadovaudamasis sąrašu, susiradau viską ko man reikėjo ir neskubėdamas susidėjau jas ant stalo, kai staiga išgirdau žingsnius. Pakėlęs galvą, išvydau žmogų, kurio neapykantos pilnas žvilgsnis niekaip nepalikdavo manęs ramybėje ir kuris buvo priežastis, kodėl bijojau užeiti į rubinę ir daug mieliau rinkausi šalti visą kelią iki mokyklos. Nustebau, kai nepamačiau jokio pykčio akyse, bet didesnę nuostabą man sukėlė jo rankoje esančios mano pirštinės. Asmuo nieko nesakęs priėjo prie manęs ir pastebėjęs mano drebančias rankas, lėtai užmovė pirštines. Jau žiojausi padėkoti, bet jis apsisuko ir pagriebęs knygą iš lentynos, išėjo.

Ak, kad galėčiau žinoti, ką visa tai reiškia.