Išbėgo juodas rašalas
Ant pilkšvai baltų linų
Verkė verkė durų staktas
Dėl lino ašarų karčių
Juk neskauda, pakentėki
Kol nukuls rugius
Kol sugrįš trobelėn tėtis
Ir vaikeliai tuojau bus
Jie paims tave, nuplaus
Ašaras nušluostys
Leis išdžiūt ir pailsėt
Po košmaro juodo
