Apie gyvenimą

Prašau, nesakyk

Nesakyk, kad likai tu be žodžių
Nekuždėk, kad mylėt negali
Juk žinai, kad tai tik dėlionė

Lyg nuvytę žiedai prie kapinių

Nemeluok apie sunkų rytojų
Žmonių veidus, nubėgus dažams
Juk žinai, kad aš visų pirma
Viską pastebiu, kai saulės dar nėra

Nesakyk, kad ir vėl nežinai
Juk žinai, bet žinoti nenori
Kai užmerksim abu akis
Aš ištarsiu- manęs tu nenori