Nes tu verki, kai niekas nebegirdi
Laikai suskeldėjusias aimanas savy
Nukritę lapai mėnesienoj žiba
Taip pat, kaip tavo liūdesys
Ir vėl verki, kai niekas nebegirdi
Kol liūliuoja mamos pasakas vaikams
Kad liūdnos pabaigos nereiškia mirtį
Kad slibinai ne visada blogi
Tačiau, vis vien verki, kai niekas nebegirdi
Rami lopšinė tik pasmerkia ašaras nukristi
Tyli širdis, randais nusėtas ilgas kelias
Ir supranti, kad kažkas joje kažko seniai neteko.
