Neleidi užmūrytai tivirtovei griūti
Pasaulis miega, kai pabundi
Ašara, kuri visą dieną laukė
Vingiuoja pavargusia upe žemyn
Nevalyk. Tebūk savyje
Pasaulis, kurio nesupranti
Skaičiuoja atbulai
Bet tu matai, kas negerai
Užsimerk. Tai tik išaušęs rytas
Kavos tirščiai nelemia, kas būsi
Nors ir visi aklais patapę bėga
Tu šokio žingsniu matai, kas iš to lieka
Todėl, nes vis dar regi save
Net, kai kiti bandė nuplėšti tavo splavas
