Aš pamečiau Tave tarp savo baimių
Tarp rudeninių žodžių, lapų krūvose
Buvai šalia, laikydavai mane
Nėra Tavęs, o vėjas- jis dar čiaLikai, tu saule, amžino gerumo
O kapas- jis per šaltas, per niūrus
Kol barsis vėtra ir parskris gandrai gimtinės
Aš tyliai belsiuos į Tavas durisŽinau, nenorėtum, jog pravirkčiau
Bet verkiu, nes...
Nes supratau, kad niekad nebegrįši