Pragaro princas ( "Pragaro karalienės" antra knyga)

1.Angelėlis

Kajus:

Mes stovėjome vienas prieš kitą kolegijos stovėjimo aikštelėje. Šiandien buvo šalta diena. Jaučiau, kaip ant manęs užkrito keli, vos juntami lietaus lašai, bet aš nejaučiau šalčio per savo įniršį. Kadangi jau darėsi vėlu ir visi seniai buvo išsivažinėje namo aikštelėje bebuvau likęs aš ir Povilas su savo draugeliu. Aikštelėje tai pat be mano motociklo bebuvo likę ir tik trys automobiliai vienas iš jų buvo Povilo. Povilas prisikabino prie manęs, kai atėjau pasiimti savo motociklo. Vis dar negalėjau patikėti, kad jis buvo toks kvailas mane provokuoti. Man pradėjus čia studijuoti greitai visi suprato, kad su manimi geriau neprasidėti, kai poros išsišokėliu vos nepaguldžiau į ligoninę.

Negaliu net apsakyti, kaip norėjau sumalti to idioto snukį dabar. Kadangi nemačiau priežastis, kodėl susivaldyti nusprendžiau nesipriešinti savo norams ypač, kai jis pats prisikalbėjo, ko nereikėjo. Tad užsimovęs iš kumščio trenkiau jam tiesiai į nosį. Aišku netrenkiau jam iš visų savo jėgų, nes būčiau užmušęs, o ši to nenorėjau, kad ir kaip jis grojo mano nervais.  Jam atsistojus po smūgio buvo akivaizdu, jog sulaužiau jo nosį. Nusišypsojau patenkintas nuo šios minties niekas nekalbės nesąmonių apie mano angelėlį ir išsisuks be pasekmių. Buvau beužsimojantis jam trenkti dar kartą, kai išgirdau savo vardą.

-Kajau! - išgirdau savo angelėlio balsą šaukiant.

Atsidusau dabar tikrai neišsisuksiu nuo moralo.

-Aidara, - atsisukau į ją nutaisęs nekaltą veido išraišką.

Bet jos veido išraiška nesušvelnėjo. Ji toliau piktai žvelgė į mane.

-Žadėjai nebesivelti į muštynes, - tarė ji.

-Ne, žadėjau pats nebeieškoti jų, - pataisiau ją. Tai buvo tiesa niekada nelaužyčiau jai duoto pažado ir nežadėčiau to, ko negaliu ištesėti. - Šiuo atveju jis pats prisiprašė bėdos savo aštriu liežuviu, - parodžiau jai galvą į savo priešininką.

-Tu sulaužei man nosį, - tarė Povilas šluostydamasis kraują.

-Jei neišmoksi laikyti liežuvio už dantų kitą kartą neišsisuksi tik su lūžuse nosimi, - atsakiau.

-Kajau, - ištarė Aidara mano vardą atsidusdama. Jos gintaro spalvos akys žvelgė į mane piktai.

Ji buvo labai graži netgi tokia pikta. Kaip tikras angelas. Na, todėl ją ir vadinau savo angelėliu. Jos juodi, ilgi plaukai buvo susivėlę nuo bėgimo, o lieknas kūnas padusęs. Buvo akivaizdu, kad ji čia pasileido bėgti vos išgirdusi apie muštines, kad spėtų jas laikų sustabdyti. Ji vilkėjo sportbačius, džinsus ir šiltą, pūkuotą, baltą megztuką, bet matėsi, kad jai buvo vėsoka vien su megztiniu, net po bėgimo. Kaip ir sakiau šiandien buvo šalta diena nors ir buvo rugsėjo vidurys. Jai reikėjo pasiimti striukę, net jai jos namai ir netoliese buvo. Nieko taip nenorėjau šią akimirką, kaip apglėbti ją savo rankomis ir sušildyti.

Atsisukau į Povilą.

Jo trumpi šviesus plaukai buvo susitaršę tai pat iš nosies tebebėgo kraujas, kol jis laikė nosį susiėmęs su ranka. Jo draugas priėjęs jam padavė nosinę prisispausti. Jo juodi rūbai tai pat buvo apsitaškę krauju iš nosies. Mano demoniškai pusei patiko šis vaizdas.

-Regis tau šiandien laiminga diena, nes šios muštynės buvo nutrauktos, - tariau jam.

-Turėjau žinoti, kad pabėgsi pasitaikius pirmai progai, - atsakė jis man.

-Atsargiai su žodžiais, - tariau jam ramiai, - nes aš dar galiu persigalvoti ir parodyti, kur tavo vieta, - tardamas savo paskutinius žodžius parodžiau jam savo raudonas demono akis.