Mirtingųjų žemėje

1 Prologas

Arijus

Stebėjau ją. Merginà sėdinčia prie tolesnio stalelio skaitančia knygą. Atrodė jog aplinkinių triukðmas jai net në motais.

Mergina, tebeþiûrëdama į raides, pasiėmė puodelį su kava, prilietė prie lūpų. Sutriko, kai pajuto jog gėrimas per daug aukðtos temperatūros, todėl tuoj padėjusi jį, toliau toliau skaitë.

Staiga prie manæs prisėdo geras draugas Robinas.

-Atleisk jog vėluoju.- tarė uþusæs.

-Manau jau greitai imsiu priprasti ir ateiti puse valandos vėliau.- jis atsirėmė ir įsitaisė krėsle patogiau. Pavydėjau jam tokio atsipalaidavimo.

-Turime paskutinæ uþduotį ir manau galėsime grįþti.- tarė Robinas, vartydamas tarp pirtų baltutėlę servetėlę.

-Ko norėtumėte vaikinai?- staiga prie mūsø prisiartino daili padavėja. Jau ketinau sakyti, kad nesivargintu, bet vaikinas uþbėgo man uþ akių.

-Gal numeriuko?

Merginai dirbtinai nusijuokus ir pasiðalinus, susiraukiau taip pat priversdamas draugą nors truputi surimtėti. Nebuvau gerai nusiteikęs.

-Kokia ji?- paklausiu.

-Ji?- tarė, delnu mestelėdamas į padavėją, raančia ant lapelio.-Karðta.- tarė jis, neatitraukdamas akių nuo ilgakojės.

-Kvaily, uþduotis.- supykau.

-Nesikarčiuok tiek.- tarė jausdamas jog nejuokauju.- paprasta. Paðalinti dar vienà pėstininką.

-Ir galėsime grįþti?- tariau susijaudinęs. Stengiausi neiðsiduoti. Koks velnias nenorėtu grįþti į pragarą? Turbūt tik að. Ir tik dėl jos.

-Nesijaudink taip. Manau tu jau gali rinktis, o að viskuo pasirūpinsiu.- Ne. Reikia ką nors sugalvoti.

-Nemanau. Geriau atvirkðčiai.- vaikinas sėdintis prieð mane prisimerkė. Nepajutau kaip mano þvilgsnis krypo link merginos. Po kiek laiko pamačiau, kad ir draugas þiūrį į tą pačią pusę.

-Mila?- tyliai paklausė. Prie tolimesnio stalelio sėdinčios merginos galva pakilo nuo knygos. Vos akimirka mūsų vilgsniai susitiko. inoma ji manęs nematė, bet a mačiau. Jos vilgsnis nukrypo į Robiną ir is tuoj jai mirktelėjo. Robinas vienintelis inojo apie mano prakeiksmą.

Jeigu ėtonas pamatydavo nors viena demoną įsimylinti tuoj priversdavo jį kankintis, nes vienintelio jausmo negali jausti poeminio pasaulio gyventojai - meilės. Nesu tikras, kad myliu ją, tik jaučiu neapsakoma odiais trauką. Kiekvieną akimirką noriu ją turėti savo akiratyje, nustoti apsimetinėti persekiotoju. O turbūt labiausiai u viska pasaulyje troktu su Mila susipainti. Taigi. ėtonas mylimąjį ukerėdavo, jog jis negalėtu tavęs nei matyti, nei girdėti, nei jausti esant alia, bet skaudiausia būdavo jog tu matai.

-Gal galiu gauti jos numeriuką?- is pokalbis ėmė mane erzinti. Kalbėti apie savo jausmus man buvo keista, kad ir koks geras ir artimas jis buvo. Mečiau į jį nepasitikėjimo kupiną vilgsnį. is ikėlė rankas, kaip pasiduodamas.- juokauju gi.

Staiga lyg girdėdama mūsu nekas ji pakilo nuo stalo ir usimetusi paltą įsimetė knygą į rankinuką. Pasinaudojęs savo privalumais perskaičiau pavadinimą.

Gydimas ir jo menai

Staiga Mila praėjo pro mus. Ji pirtu galais ukliuvo u mano alkūnes. Pajaučiau kakokius iurpuliukus, lyg silpną elektros srovę, bet ne normalų prisilietimą. Supratau, kad ir mergina tai pajuto, nors ir negalėjo.

Stebėjau ją. Mergina nuingsniuojančia link lauko durų. Pamačiau kaip ji kita ranka priliečia tą vieta kur buvome "susilietę". Kai ji atsigręė jos vilgsnis nukrypo link Robino. Mila velgė į draugą taip lyg reikalautu pateisinimo, o is tik mirktelėjo ir mergina pradingo u durų.

-Sąskaitą dabar ar vėliau? -neikart supratau apie ką čia ta padavėja, kol nepamačiau tučioje lėktėje gulinčio sulankstyto popierėlio.

Draugas dusliai nusijuokęs ir atsistojęs, pasilenkė prie merginos ir kaką sukudėjo.

-Ryt. Kaip visada.- nebuvau tikras ar jis igirdo, bet nieko daugiau nelaukes pasialinau i kavinukės paskui merginą, kad dar truputi galėčiau pavelgti į ją, nors ir i tolo, bet merginos nebebuvo nei enklo.