Mirtingųjų žemėje

10 Parkas

Mila

Vaikinas buvo dinges. Buvo sunku suprasti kur. Atrodo taip trumpai tekalbėjau...

Nors to buvo galima tikėtis, bet dalelei manęs buvo skaudu. Nelabai buvau tikra kodėl perėjau gatvę ir dabar esu štai čia.

Nusijuokiau pati iš savęs ir tuoj nuskubėjau kopečiomis žemyn.

Vėl išnirau tamsioje gatvėje su keistu jausmu širdyje. Kažkodėl tikrai jaučiau jį iš kažkur pašįstanti.

Kai pargrįžau Kloja jau miegojo todėl stengiausi labai netriukšmauti.

Nuslinkau virtuven ir panorau ko nors užkasti. Skraundis sugurgė pritardamas.

Išsitraukiau ekologišką jogurtą ir prisėdau prie stalo.

Dar niekas manęs nėra palikes taip ant ledo. Keista buvo jog senelė man paskambino taip vėlai tik dėl to, kad pasakytu apie tai kaip jai prisvilo sriuba.

Viskas atrodė taip keista ir netikra. Kruptelėjau išgirdus garsu skambutį.

-Klausau. -Atsiliepiau.

-Sveika, Mila. Atleisk jog trugdau taip vėlai, bet negalėjau užmigti tavęs neatsiprašes.

-Už ką?- nustebau.

-Kad sugadinau pietus.- net lengviau atsidusau išgirdusi tokia menką priežastį.

-Jugi žinai, kad nieko tu nesugadinai, tik tu pažįsti Kloja. Ji karšto būdo. -Bandžiau raminti Šarūną.

-Kodėl dar nemiegojai?- paklausė vaikinas klausimo kurio, atsakymo nežinojau nei pati.

-Buvau... išalkusi.- galvojau ar jam pasakyti apie pasivaikšniojimą su keista labaiga.

-Tikrai? Vakarienei vėloka.- neatlyžo šis.

-Neturėjau laiko vakarienei.- jaučiausi keistai teisindamasi.

-O tai ką veikei?

-Ei, tu daraisi įkirus. -Net pati nepajutau kaip mano tonas sugriežtėja.

-Atleisk, jog domiuosi tavim. Žinai, kad rūpi man.- pasijaučiau keistai, nenorėju šianakt veltis į šia temą.

-Džiugu.

-Aš rimtai, Mila. - prašau Šarūnai nereikia, nedabar...

-Aš suprantu.- bandžiau teisintis.

-Labank, Mila.- užsimerkusi pridėjau ranką kuria lietė Arijus prie kaktos ir atsisveikinau.

Šiandiena buvo tikrai labai įtempta diena, todėl net nepajutau kaip mano kojos mane pačia neveda lovon.

***
Pasibaigus paskaitoms nusprendėme su Kloja pasivaikščioti miesto parku.

-Grynas oras man tikrai į nauda.-Tarė Kloja ir pačiupo man už parankės, turbūt atrodžiau kaip merginos mama, nes buvau žymiai žemesnė.

-Manau jis visiem į naudą.- tariau žengdama taku.

-Vakar vėlai gryžai, kur buvai?- kodėl visiems taip rūpi?

-Naudojausi proga, kad esu viena.

-Mila, menęs neapgausi.- tarė draugė ir mudvi prisėdome ant suolelio.

-Na išties manau jeigu papasakočiau, nepatikėtum.- užsikišau maža sruogelę už ausies.

-O tu pabandyk.- aš ir pabandžiau, papasakojau draugužei viska nuo kaip jį pamačiau, iki tada kai šis pradingo, vos man akimirkai nusisukus.

-Oho, na ir naktiniai nuotikiai.- mergina patapšnojo švelniai men per kelėna. Visada taip darydavo norėdama mane palaikyti arba paskatinti.

-Buvo keista atsisukus nerasti jo, o dar keisčiau kai jis prilietė mano skruostą.

-Kaip romantiška...-susvajojo draugė, kažkodėl aš taip nemaniau.

-Jis sakė yra ispanas.- staiga prisiminiau.

-Rimtai?! Kuo vardu?- merginos akys sužobo, aš net isigandau.

-Arijus.- lėtai išlemenau.

-Ak. Negirdėtas.-atsiduso.

-O kuo tavo naujasis vaikinas vardu?-klaustelėjau.

-Leonas.- tarė Kloja isitebėdama ledų forgunėlį. -Eime.- Pačiupusi mane už rankos nusitempė iki jo.

-Kokiu ledu norėtumete, paneles?- paklausė senyvas vyrukas mudvieju.

-Šitų.- bakstelėjo mergina į plakata kuriame nupiešti vyšninio skonio ledai.-Dvi porcijas.

Mergina pradėjo žvalgytis pro parką. Kai pajutau kaip mane papurtė už peties, atsigrežiau.

-Matai tą tipa?- rodė megina į pastato kampą, bet jokio tipo aš nemačiau.

-Ne.

-Nagi, ana ten.- mergina vis dar nemandagiai rodė savo ilgu nagu į pastata.

-Kloja, aš nieko nematau.

-Aj, nuėjo.- numojo ranka draugė.

Jau ketinau klausti koldėl ji man išvis jį rodė, bet už nugaros išgirdau balsą.

-Jūsu ledai.