Mirtingųjų žemėje

4 Naktis

Mila

Staiga per miegus išgirdau melodiją. Laukiau kol ši nustos mane erzinti, bet ji net negalvojo. Staiga nutilo...

Ir vėl. Pasijamiau mobilujį ir pažvelgiau į ekraną. Jame švietė vaikino vardas.

Šarūnas

-Klausau.- mano balsas nuo miego trukumo truputi lužinėjo.

-Turiu naujienu, kuriu dar nerodo per žinias.- jis buvo policininkas, nenaujiena, kad beveik viska žino kas dedasi čia.

-Aš klausau.- pasitryniau akis ir pažvelgiau į ant sienos kabanti laikrodi. 2:37. O Dieve...

-Ne, geriau aš atvažiuosiu ir pati isitikinsi. Jeigu pasakyčiau nepatikėtum.

-Ne... aš labai pavargusi... aš tikiu.- mano balsaa tikrai neskambėjo itikinamai.

-Žmogžudystė, pačio Harolo.- mano miegai kaip reikiant išlakstė ir aš pašokau iš lovos.- kaip suprantu sudominau, ar ne? Gerai už pėnkių minučiu buk pasiruošusi.

***

Oras buvo žvarbesnis nei iprastai. Visgi vis vien pavasario pradžia. Kai pasiekemė reikiama vietą norėjay jau kopti laiptais vuršun, bet mane sulaikė nematytas pareigunas.

-Jums čia negalima.- jo skraidus balsas manes vos neprajuokino.

-Ji su manimi.- išgirdau Šarūno balsą sau už nugaros. Ir mudu pralindome pro policijos juostą.

Lipau laiptais keistai jausdamasi.

-Įspėju, vaizdas žiaurus.- Ledinis Šarūno tonas neguodė, bet ir neatbaidė.

Paaliau įžengėme vidun. Užuodžiau alkoholio menka kvapa susimaišiusi su krauju. Buvo šiurpu. Kambaryje buvo apie dar tris žmones. Jie buvo apsirenge baltai, aiškinosi priežastį bei kaltininką.

-Ar ten kas nors parašyta?- susidomėjusi paklausiau rodydama į lapo gabalėlį pritvirtinta peiliu prie vyro krutinės.

-Nežinau. - man buvo beprotiškau smalsu todėl net nepajutau kaip mano kojos pačios prisiartino.

Nors dvokas buvo baisus vis vien pavyko perskaityti.

Tai tik pradžia

Raštas buvo netvarkingai gražus, toks savotiškas. Atsitraukiau per žingsnį nuo lavono.

-Ar jis turėjo koki giminaiti?- paklausiau.

-Žmoną ir dukterį, jos jį pirmosios tokį ir pastebėjo. Dabar jos nuveštos į ligonine.

-Ar jos sužeistos?- susidomėjau.

-Fiziškai ne, psihologiškai... labai.- tarė vaikinas uždėdamas savo plaštaka man ant peties.

-Ar ant peilio ar lapo yra pirštu antspaudų?

-Ne, žudikas labai kruopštus.- tarė susiraukęs.

-Išvesk mane iš čia.- paprašiau vaikino ir šiam kartoti nereikėjo.

Nusileidus apačion jis parodė sėstis į jo automobilį ir įbruko man į rankas termosa su kava.

-Aš turiu keleta reikalų. Aš paskubėsiu ir parvešiu tave, sutarta?- tik linktelėjau galva ir likau viena su savo mintimis.

Kam prireikė taip žiauriai jį nužudyti? Nors jis ir buvo politikas, tokie kaip jis turi priešu, bet kaim labiausiai prireikė juo atsikratyti? Sriuptelėjau gardžios kavos kuri tuoj sušildė mano kūną. Įkvėpiau saldaus aromato ir atsilošiau kėdėje. Tada išvydau keista šėšėlį tolėliau nuo įvikio vietos. Tai labai priminė žmogysta, bet tuo pačiu kažką nenormalaus. Pasistengiau geriau ižiurėti, bet dėmė tuoj dingo.

-Ar labai sušalai?- pasiteiravo draugužis pargryžes mašinon.

-Ne, tik labai noriu miego.- nusižiovavau ir užsukay termosą.

-Yra tikimybė, kad kaltininko nerasime...-  jo balso tonas buvo nusivyles, pilnas nevilties.

Stebėjau langą į kuri barbeno lietus. Tas šešėlis buvo toks artimas, bet ir tolimas. Pajaučiau lengva nuovargi, negalėjau miegoti, bet miegas buvo stipresnis...