Mirtingųjų žemėje

18 Supynės

Mila

Supausi ant supyniu. Kažkodėl pokalbis su Ariju man vis neišėjo iš galvos. Ar jis kalbėjo tiesa? O gal buvo girtas?

Staiga horizonte išvydau šėšėlį. Kadangi jau buvo po dešimtos vakaro įžiurėti buvo beveik neįmanoma.

Kelis sykius sumirksėjau. Staiga iš po medžio pavėsio išlindo jis. Vis artėjo prie manęs.

-Aš rimtai tau policija iškviesiu.- supykusi tariau jam prisiartinus.

-Kviesk.- ji praskėte rankas, lyg pasiduotu.

-Aš nejuokauju.- ar jis mano, kad aš nerimta?

-Aš ir nesijuokiu.- po šių žodžiu vaikinas prisėdo ant supyniu šalia.

Ilgai masčiau ar kviesti. Jis jau nepirma karta prie manes taip kabinėjasi. Staiga ikišau ranką į kišenę, bet mobilaus ten nebuvo. Pajaučiau kaip mano širdis nustoja plakusi.

Dar peržvelgiu kelias kišenes, bet visos tuščuos. Puolu nuo supyniu ir jau ketinu bėgti į kambarį, bet mane sustabdo Arjaus balsas.

-Ar šito ieškai?- jis rankoje laiko mano mabilūjį. Tikriausiai palikau jį kavinukėje. Kvailė.

-Atiduok.- griebiau jam už rankos, bet jis atsistojo ir ja iškėlė. Iš pykčio treptelėjau koja.

-Kai pyksti tu labai miela.- jis vis dar man neatiduoda.

-Kodėl tu kabinėjiesi?- supykusi sukrižiuoju rankas.

-Atiduosiu, jeigu mudu pasikalbėsime.- prisiminiau "pokalbį" prieš kelias valandas. Jis buvo... toks kvailas. Turiu jo išklaisyti, linksėti galva ir jis atiduos. Tikiuosi.

Linkteliu ir prisėdu. Jis išpaskos.

-Nesu iš čia. Ta prasame iš žemės.- rimtai?

-Ar tu vartoji narkotikus?- rimtokai paklausiu. Arijaus juokas nuskambi per visa kaimelį. Jis taip nuoširdžiai juokiasi, kad net atrodo jog tai būtu atsakymas- taip.

-Mila... ne aš narkotiku ar kitų svaigalų nevertoju.- jau surimtėjas prabyla.

-Tai ką čia skiedi?

-Kai išklausysi mane, tada klausimai.

Linkteliu ir jis pradeda man pasakoti apie kažkokius damonus įvairias legendas. Tada papasakoja kaip mane pirma karta pamatė. Dar apie kažkokį prakeiksma. Jaučiu kaip tuoj užsnūsiu. Ir staiga jo žvilgsnis nukrypsta ir tyliai prataria.

-Aš esu demonas.- kone krupteliu. Jis tikrai narkomanas.

-Ką? -piktai paklausiu.

-Aš taip ir maniau, kad nepatikėsi.- jis pasako tai kaip faktą.

-O kaip aš, busima medikė, galiu tikėti...-pabaidau rankomis nežinodama kaip įvardinti jo kalbą.- šituo.

-Mila.-jis savo ranka paliečia mano skruostą, taip kaip darė pirma karta mudviem susitikus.- Žinau jog tave myliu. Ir dar žinau jog iškrėsčiau kokia kvailyste dėl to. Pavizdžiui... nužudyčiau... Šetona...- visas legendas kurias jis pasakojo prieš tai, pavaizdavo Šetoną... visagali požemių valdovą.

-Dėl manęs?- sutrikau.

-Taip.- jis linktelėjo ir tada... tada pasilenkė ir sulietė mudvieju lūpas, primindamas apie rytini įvikį, traukinių stotyje. Per dien du bučiniai ir nuo skirtingu vaikinu. Nuostabu.

Bet Arijaus lūpos visai kitokios. Jos buvo... švelnesnės, glotnesnės, malonesnės... tikrai ne kaip žmogaus.

Nė nepajutau kaip švelniai atsakau į bučinį. Tai pajutes ir jis, apkabina mane per liemenį ir prisitraukia arčiau. Turbūt numirčiau iš laimės jeigu ne jo visi pasakoimai prieš tai.

Atsitraukėme vieni nuo kito, tik tada kai abiem pritrūksta oro. Pilnatis apšvietė jo neįskaitoma veidą.

Kažkas manyje, maža dalelytė tikėjo juo. Visu tuo pasakojimu.

-Pagalvok apie tai.- jis atsistojo ir išėjo. Paliko mane su beroto stipriai besidaužančia širdimi.

Dar akimirka negalėjau įkvėpti, bet staiga susivokiau, kad mano delne guli mobilusis.

Tyliai gryžau namo. Bandžiau būti nepastebėta, bet kur tau.

-Ar tai dėl jo?- senelis pakstėjo į langą, pro kurį matėsi tos pat supuoklės.

-Aš nesuprantu.- papurčiau galvą, o senelio tonas pagriežtėjo.

-Ar dėl jo, nesi su Šarūnu?- kone išsigandau jo tokio klausimo.

-Žinoma, kad ne.- stipriau papurčiau galvą.

-Paskutini karta klausiu... Ar tai dėl to kvailio?!- jo griežtas balsas mane vis labiau gazdino, bet aš niekada nebijojau savo senelių.

-Ne!- atsakiau taip pat garsiai,- Ar tu jį pažįsti?

-Nesvarbu.- jis nusigrežia.

-Ar tu jį pažįsti?

-Tema išsemta, eik gulti.

-Ar. Tu. Jį. Pažįsti?- susierzinu.

-Truputi. Dirbau su jo seneliu ar tėvu, tiksliai nežinau. Buvau ne aklas ir ne kurčias. Stebėjau tą vaikiną. Jis gerdavo klubuose ir su kiekviena merga...- nereikėjo sakyti, ką su kiekviena merga... ar Arijus tikrai galėtu toks būti?

Staigiai pralendu pro senelį ir dingstu kambaryje.

Dar prieš užmigdama, naršydama tefone išvydau numerį. Nereikėjo būti aiškeregiu jog suprastum kieno.