Mirtingųjų žemėje

5 Velnias

Arijus

Laukiau kol automobilis nuvažiuos, nes negalėjau atitraukti akių. Akimirka pamaniau jog ji mane mato, bet isitikines realybe nusiminiau. Ji tik matė mano šešėlį kuris metėsi nuo manęs kai policijos šviturėliai apšvietė.

Jos sodrios žydros akys mane tiesiog užburė ir viskas aplink sustojo. Kai šviturėliai liko man už nugaros, pasukau savais keliais.

Pėdinau miesto šaligatviais, galvodamas apie ją. Kaži, ar ji pamačiusi mane pajustu tą pati ką jaučiau aš?

Švietė pilnatis, o aš pagaliau pasiekiau pakrantę. Buvo pakankamai šviesu, bet naktis. Dar nebuvo laikas susitikti. Tingiais žingsniais tipenau drėgnu smėliu.

Jeigu tik galėčiau ją laikytis už rankos ir vestis kartu. Pasakyti, kad šito momento laukiau ketverius metus. Pasakyti ką jaučiu.

Pagaliau pasiekiau tiltą pro kurį jau daug metu netekėjo vanduo. Štai čia mes turime susitikti.

Laukiau iki paryčiu, bet draugužio kaip nebuvo taip nebuvo.

Pradėjo mane imti nuobodulys ir jau ketinau atverti portalą kai išlindo Robinas.

-Maniau vėluosi.- paskakė paspausdamas man ranką.

-Kaip šmaigštu. -nusivaipiau ir laukiau. Vaikinas išsitraukė specialia kreidą ir pradėjo piešti.

Kai pabaigė piešti, tuoj sugriebė mane už peties ir mes panirome tamson.

***

Visi sako, kad čia visada labai karšta, galiu patikinti jog nevisada. Payzdžiui, kad ir dabar. Pragare buvo apsiniauke ir oras buvo kažkoks drėgnesnis.

Žengėme su Robinu išmintu taku iki pranešėjo. Jam turėjome atsiskaityti užduotį.

Labai retai kas čia buvo itin mandagus ir belsdavosi, todėl tik spustelėjau rankena ir pravėres duris pirma ileidau draugą.

-Apsiverkčiau jei šis butu kelionėje.- humoras. Mes niekada neverkiame.

-Butu tikrai nesmagu.- tariau ir isikibes turėklan pakilau į antrą aukštą. Žengėme kolidurije tyloje iki kol pravėreme duris.

-Baisu...- pranešėjas subambėjo ir padėjo telefono ragelį.

-Kas čia tokio baisaus?- paklausė Robinas isitaisydamas krėsle.

-Vaikinai, baigėte? Greitai.- Tajus atrodė nustebes.

-Nebuvo taip jau sunku.- numojau ranka.- bet... aš turiu klausimą.-  palinkiau galva į priekį. - Kodėl žinys?

-Pala... jis žinys?- nustebo Robinas.

-Jis ne žinys.- Tajus papurtė galva.

-Aš irgi nenorėjau tikėti, kol neisitikinau.- šiurkščiai atsiliepiau.

-Ir kaipgi isitikinai?- pranešėjas neatlyžo.

-Koks skirtumas? Neatsakei man į pirmajį klausimą.

-Jis. Ne. Žinys.- atrodo pats save ramino Tajus.

-Iš kiek?- atsistojau ir ištiesiau vyrui ranką. Bet vietoj atsako išvydau baimę.

-Ar tu isitikines?- isikišo mano draugas. Nuleidau ranką.

-Šimta dvylikia procentu.- buvau tikras, ne dėl to, kad šis pats save taip isivardino, o iš jo žinių... apie mane.

-Blogai... kaip blogai.- Tajus susijamė už galvos.

-Nieko nesuprantu.- pašoko ir Robinas.

-Jis vienas stipresniu pasaulio žinių. Ar jis tikrai Herolas? -Neatlyžo.

-Tikrai.- buvau pasimetes. Nužudžiau svarbu asmenį. Pasiplojau sau galvoje.

-Ką aš Šetonui sakysiu, kaip į akis pažvelgsiu?!

-Ar tai galima ištaisyti?- sumojo Robinas.

-Nelabai, bet aš pabandysiu. O jūs, atsikratysite tikruoju asmeniu kuriuo reikės.

-Man tai nepatinka.- burptelėjau.

-Turi geresnį pasiulimą?! -Jis atrodė perbales.

-Kada mums išeiti?

-Vidurnakti. Turite dvidešimt keturias valandas.-Tajus atsiduso ir susmuko kėdėje.