Mirtingųjų žemėje

20 Pasirinkimas

Mila

Lauke vaikštau pieva. Ar tai ką sakė senelis tiesa? Man gėda tai pripažinti... bet man atrodo jog jaučiu Arijui tai ko nejaučiu Šarūnui. Ar tai meilė? O gal tik susižavėjimas?

Parkas didžiulis, bet man čia vis tiek truksta oro. Stiga pamatau pažįstama automobilį.

Stebiu kaip iš jo išlipa Šarūnas... ak kaip laiku... jo žvilgsnis greitai nukrypsta, ir susitinka su manuoju.

-Mila!- išgirstu kito vaikino balsą sau už nugaros. Arijus?

Buvau teisi. Link manęs žengia visai skirtingi vaiknai.
Klusnus, išauklėtas, atsakingas, rimtas vaikinas ir... man atrodo jog Arijaus aš visai nepažįstu. Tik žinau jog jis Šarūnui visiška priešingybė.

-Mila?- kai atsitiesiu prieš mane stovi Šarūnas, o už nugaros jaučiu Arijaus kvėpavimą.

-Mila?- paklausia ir jis... o dieve... kur aš isivėliau?

-Kas jis?- paklaysia Šarūnas.

-Tu...- Išgirstu Arijaus tylu balsą sau prie ausies... ar jis...? Taip, kalba ne su manimi.

-Ką jūs abu čia veikiate?- atsistoju tarp vaikinų. Jie abu akuštesni už mane, bet abu lygus.

-Atvykau tavęs aplankyti.- iš už nugaros Šarūnas išsitraukia rožių puokštę ir itekia man.

-Ar pagalvojai apie mudvieju vakarykšti pokalbį?- kreipiasi į mane Arijus.

-Tai tu jį pažįsti? - Šarūno klausimas buvo skirtas man, bet jie tik svaido į viena kita žvilgsnius.

-O kas tau darbo?- atšauna tatviruotomis rankomis vaikinas.

Šarūnas stumteli Ariju, o aš pasutraukiu iš to tarpelio. Ir tuoj pasigailiu. Jie kimba vienas kitam į atlapus.

Jie verčiasi kūliais, daužosi, urzgia lyg šunys. Šarūnui laimėti, be šansų.

-Baikit!- sušunku, bet jie toliau kelia man gėdą. Beveik visi pradeda spoksoti į mus.

Apsisuku ir išeinu. Neketinu žiurėti tokių cirkų. Ir kažkuris mane pasiveja. Jie abu.

-Mila, tau reiks pasirinkti.- Šarūno balsas virpėjo.

Atsigrežiau į vaikinus. Aš nenoriu rinktis. Tik nedabar.

-Baikit elgtis kaip maži vaikai.- tripteliu koja. Ar tai darosi mano įpročiu?

-Vakar... vakar aš tai padariau.- tylus Arijaus balsas ir po kaubojau kepure paslėptis akys leido suprasti ką.

-Tik... tikrai?- suabejojau.

-Kilo tikras samyšis. Maniau viskas pasibaigs blogiau... bet... aš kaip matai. Vis dar prieš tave.- nežinau kodėl, bet akimirka pasijaučiau įpatinga.

-Kada tai padarei? Tiksliai.- arrodo jog kalbėjau tik su juo, o Šarūnas čia nė prie ko.

-Šianakt. Žm...- jis pažvelgė į Šarūna ir užstrigo.- Apie pirma nakties.

Prisiminiau naktį. Kažkur apie pirma pajutau keista jausma visame kūne. Suskaudo galvą, supykino, pasidarė silpna. Maniau mirsiu. Nors tai truko vos kelias sekundes gerai tai prisimenu.

-Mila. Aš laukiu.- pagaliau prabilo ir Šarūnas.

-Ko?- Arijus tik stebėjo viska iš šalies. Lyg jau seniai žinotu mano pasirinikimą.

-Ko nors! Gal paaiškinsi pagaliau kas čia dedasi?- nežinojau ką ir pasakyti. Pajutau kaip prisiartinu prie Arijaus. Viena ranka apglėbiu jo liemenį. Ir staiga išgirstu save tariant:

-Tu esi man TIK DRAUGAS. Aš galiu draugauti su kuo noriu. Neprivalau tau teisintis.- staiga užsidengiu laisva ranka burną. Ar aš tikrai tai pasakiau? Ne... jaučiuosi ir vėl kaip tada bibliotekoje. Neabejoju jog čia rankas prikišo Arijus.

Šarūno akys sublizga. Ar jis verkia? Aš jį iskaudinau... Jis jau žiojosi sakyti kanors, bet tik papurtes galvą, nuėjo.

-Tu...- atsitraukiu nuo Arijaus ir pažvelgiu į akis.

-Mila... jeigu pyksti... aš perdaug tave myliu, kad taip paprstai paleisčiau.- jo žodžiai paglosto sielą, bet tik trumpam.

-Bet negali taip elgtis.- susiraukiu.- Ar... ar tu moki skaityti mintis? Valdyti žmogų?

-Taip... ar dabar tu tiki jog aš ne žmogus?- dalelė manęs tikėjo jau nuo pat pradžių, o kitai dalelei vis dar buvo sunku tikėti.

-Kas dabar?- paklausiu, neatsakydama į jo klausimą. Jis mane apkabina per liemenį. Nors man tai ne itin patinka, nepasitraukiu.

-Paskirs kita Šetoną. Visi jį stebės. O per ta laika aš iš ten pabėgsiu. Pabėgsiu pas tave.- jis užkiša man viena neklusnia sruogą už ausies.

Nežinau kodėl juo tikiu. Kodėl leidžiuosi pabučiuojama. Bet trauktis per vėlu. O gal dar ne?