Mirtingųjų žemėje

17 Kavinukė

Arijus

Daugiau negalvojau ir šokau į traukinį paskui. Buvo kilusi mintis nusekti tą tipą, bet susilaikiau. Neturiu teisės jam teikti priekaištų.

Ji visa laiką prasedėjo užsimerkusi, bet neatrodė mieganti.

-Bilietas?- jauna mergina priėjo prie manęs ir ištiesė delną.

-Ammm... neturiu.

-Tada turėtumete kitoje stotelėje išlipti.- ji sumirksėjo savo netikromis blakstienomis ir aš atsidusau.

-Galiu duoti dvigubai.- pradėjau žiurėti piniginės.

-Ar tai kyšis?- atrodė isižeidusi.

-Nemanau, tai tiesiog... reikalai.-Jos piktas veidas neatslūgo iki kol pamatė sumą mano rankose.

-Tebunie. Sėdėk čia tyliai, nes gali kliūti abiem.- ji čiupo pinigus ir nužingsniavo tolėliau.

Negalėjau Milos teisti. Ne. Pats elgiausi blogai. Žinau, jog mane buvo užvalde, bet visvien jaučiuosi sumautai. Jo tas šypsnis. Daug ką žadantis. Vos netrenkiau iš pykčio į priešais esančia kėdę.

***

Užsisvajojes pamečiau Milą iš akiračio. Nežinau kur ji nuėjo. Slampinėjau po maža miestelį, kol nepradėjo temti.

Ižengus į maža kavinukę mano akys tuoj ją susirado. Ji sau ramiai šnekėjo telefonu, ir kartas nuo karto gurkštelėdavo kavos. Giliai ikvėpiau ir prisėdau priešais. Rizikavau, bet tikiuosi verta.

Tai ką pamačiau traukinių stotyje, mane itikino veikti dabar arba niekada.

-Aš tau paskamabinsiu vėliau.- mergina nenuleisdama žvilgsnio nuo manęs padėjo mobilųjį ant stalo.

-Sveika.- pabandžiau atsipalaiduoti, bet ir vėl nesisekė.

-Kaip mane radai?- jos klausiamas žvilgsnis atrodė toks rimtas, kad net pasijutau kvailai.

-Nereikėjo daug ieškoti.

-Ko tau reikia iš manęs?- susierzino.

-Tą nakti pati priėjai prie manęs, nepameni?- mergina pavartė akis ir jau atsistojusi ketino išeiti, kai staigiau pačiupau jos ranka.

-Palauk, man reikai su tavimi pasišnekėti.- tikėjausi ją itikinti.

-Daug laiko neturiu.- vis dėl to ji prisėdo ir sukrižiavo rankas ant krutinės.

-Mila, žinau apie tave beveik viską. Pirma karta tave pastebėjau tik kai tau buvo penkiolika. Jau tada supratau, kad tau kažka jaučiu. Na gal neiškarto, bet laikas tai parodė. Tu mane pirma karta pastebėjai tik neseniai. Maniau niekada napamatysi, neturėjai pamatyti, bet... pamatei. Žinau jog tau visa tai atrodo kvaila, bet man tai svarbu...-Jaučiausi kvailai tai kalbėdamas. Net jos išraiška tai rodė.

-Apie ką tu čia...?- Mila atrodė labai sutrikusi. Kai visa tai skambėjo mano galvoje, jau tada buvo keista, bet kai tai pasakiau jai...

-Klausyk. Viskas itin painu. Žinau, kad jeigu daug dalyku pasakyčiau, tu nepatikėtum, bet... Mila. -Atsidusau, kalbėti buvo taip sunku...

-Nori pasakyti, jog mane persekiojai? Ir kai tau tai atsibodo, nusprendei su manimi susitikti?- mergina atrodė pasibjaurėjusi.

-Nevisai. Negalėjai manęs matyti, nes tai prekeiksmas. Mane prakeikė kai pamilau tave.- mergina atrodė išsigandusi.

-Pamilai?-atsidusau.- Paleisk mane. Nenoriu daugiau tavęs matyti. Beprotis.- tik dabar pastebėjau, kad mano delnai buvo ant merginos rankų.

Ji staigiai patraukė rankas ir staigiai atsistojusi pabėgo. Suglebau netekes jėgu. Jas išnaudojojo šis pokalbis.

Jau ketinau pasiduoti ir dingti iš čia visiems likams, bet ant staliuko išvydau tą pati mobilųjį kuriuo Mila kalbėjo prieš man pasirodant.

Gal dar neviskas prarasta?