Mirtingųjų žemėje

22 Nuotraukos

Mila

Vaikino kambarys, kuklus ir jaukus. Nors čia vyrauja tik tamsios spalvos, man visai patinka.

Atvirai, aš vis dar negaliu patikėti jog mudu tikrai draugaujame. Kai jis to manęs paklausė, jau širdies gilumoje žinojau atsakymą. O gal tai tebuvo dar viena jo man įteikta mintis?

Gal nemandagu taip daryti, bet nusprendžiau pašniukštinėti jo kambarį.

Kaip ir pas kiekvieną vaikiną buvo smulki betvarkė. Kur išmėtiti keli rūbai. Pora šiukšlių ant stalo. Bet kambarys atrodo kažkos negyvas. Apleistas ir negyvenamas. Akivaizdu, kad jis čia labai retai būna. Tada kur būna dažniausiai? Stengiausi negalvoti apie senelio žodžius.

Rašomojo stalo stalčiuje gulėjo kelios nuotraukos ir traukė mano smalsumą.

Jos buvo trys. Vienoje kažkokia moteris, su vaikeliu ant rankų. Moteris buvo nežemiško grožio. Jos žvilgsnis nebuvo nukreiptas į objektyvą, o į vaikelį ant rankų. Buvo neįmanoma pamatyti vaikėlio veido, bet aš manau nujaučiu kas čia toks.

Kitoje nuotraukoje buvo senyvas vyras. Jis juokėsi, o jam prie koju stovėjo berniukas. Gal aštuonerių. Jis irgi šypsojosi, bet tam vyrui. Berniuko šypsenai trūko danties. Tas mane labai prajuokino.

Kai pamačiau trečiaja nuotrauką mano šypsena tuoj išnyko kaip dūmas. Ten buvau aš. Kažkur septiniolikos. Per Klojos išleistuves. Buvau su vyšnine suknele. Mane fotografavo senelė. Buvome nuėjusios nuošaliau šurmulio ir ji pasakė jog atrodau nuostabiai, ir ji butinai turi įamžinti šią akimirką. Net nebuvau pasigedusi šios nuotraukos.

Kai kolidoriuje išgirdau žingsnius, tuoj padėjau nuotraukas atgal ir uždariau stalčių.

-Neprailgo laikas?- į kambarį įžengė Arijus. Papurčiau galvą ir prisėdau ant lovos.

-Kaip vakarėlis?- paklausiau drebančiu balsu. Vis dar sunku buvo patikėti, jog jo stalčiuje gulėjo mano nuotrauka.

-Normalus... Ar viskas gerai? - paklausė ir prisėdo šalia.

-Ta. Taip.- nemokėjau meluoti. Ir jis tai pastebėjo.

-Tau čia nepatinka, tiesa?- ar man čia nepatinka? Turbūt. Bet kai jis šalia, man nėra esmės.

-Tiesiog... viskas labai keista. Ar... ar kai sutikau su tavimi... draug... Draugauti. Buvai užvaldes mano mint. Mintis?- paklausiau su trugdžiais balse.

-Ne. -Jis papurtė galvą.- Nebučiau sau leides taip pasielgti- žinojau tai. Tik norėjau pamiršti tas nuotraukas.

-Tavo mama labai graži.- na štai... prasitariau. Žodžiai patys išsprūdo. Jo  veidas persimainė. Jis pažvelgė į tą stalčių.

-Taigi... turėjai ką veikti- jo piktokas balsas man nepatiko.

-Aš...- nežinojau ką sakyti. Jis lėtai atsistojo. Arijaus veidas buvo tiesiog neįskaitomas. Tai mane gasdino.

-Taip. Mano mama nuostabi... ar tavęs nemokė, kad negalima knaisiotis kitų daiktuose?- jo tylus balsas atsimušė į galvą. Pirma karta mačiau jį toki. Jis priėjo prie durų ir jas užrakino. Nuo spynos garso kruptelėjau. Ar aš jį labai supykdžiau?

Jis lėtai priėjo prie manęs ir atsidūrė viršuje, mane paguldydamas. Jaučiau jo patankėjusi kvėpavimą ir savo greičiau besidaužandžia širdį. Ką jis darys?

-Atleisk.- tiek teispaudžiau. Maniau, kad pravirksiu, bet mano akys nė kiek nesudrėko. Staiga jis pasilenkė ir pabučiavo mane. Tikrai to nesitikėjau.

-Netekau jos budamas dešimties. Ją išprievartavo kažkos girtuoklis. Ir po to ji susilaukė manęs.- tai jis sušnabždėjo su skausmu, man į ausį.

Daugiau netaręs nė žodžio, pradėjo bučiuoti mano kaklą.

-Nori žinoti kas tas vyras?- isiterpė, bet lūpu neatitraukė.- Jis mane priglaudė, mokino, auklėjo, užaugino.- pagaliau pažvelgė į mane.- Net budamas negyvas mokina.- buvau sutrikusi. -Atsiprašau jog pavogiau tą nuotrauką iš tavo albumo.- tiek tepasakė ir stipriai mane pabučiavo. Gulėdama po juo kažkodėl numaniau kas gali įvykti. Nors vienoje lovoje miegojome kelis kartus, mudu niekada nesame to dare...

Man jau devyniolika. Mudu draugaujame jau apie puse metų. Nors kaikurios merginos pasišlykštėtu manimi, kad dar net metus su juo neprabuvau ir jau iškart... bet aš jaučiusi lyg šį demoną... pažįnočiau seniai.

-Jeigu norėsi, kad sustočiau. Tau tereikia man duoti ženklą ir...- neleidau jam pabaigti ir isisiurbiau jam į lūpas.