Mirtingųjų žemėje

9 Gatvė

Arijus

-Ką ketini daryti?- paklausė draugas atiduodamas man skiautę popieriaus.

-Nežinau. Aš net nesitikėjau, jog tai išvis įmanoma.- tariau ir atsiremiau į namo sieną, pasislėpdamas šešėlyje.

-Na tai ir yra neimanoma. Kaip tu isivaizduoji tai padaryti? Jam net kuolas į širdį neibrėžtu.- draugas pažvelgė į mane lyg į beprotį. Panašiai ir jaučiausi.

-Bet šventintas vanduo nudėtu.-Pažvelgiau į tolima pakrantę.

-Jugi žinai, kad tas bažnyčioje esantis netiks. O tikrasis slypi tik danguje.

-Žinau, bet netgi tie 'angelėliai' nėra tokie gailestingi. Ypač mums. Jie uždyka vandens neduotu.

-O šantažas?- bandė spelioti Robinas.

-Koks šantažas? Jiems reiktu ko nors konktetaus. - Svarsčiau visai negalvodamas kam tas vanduo.

-Net sunku isivaizduoti koks skandalas kiltu po Šetono Dovydo nužudimo.- draugas stovintis priešais mane ir maudydamasis saules spinduliuos papurtė galvą.

-Manau yra šansu padaryti tai tyliai, jog niekas nesuostu priežasties.- draugas kruptelėjo nuo mano žodžių.

-Jugi neketini krėsti tokios kvailystės?

Nesakiau, kad ketinu, bet ir nepaneigiau.

-Arijau...-Draugas žengė žingsnį link manęs.

-O jeigu? Atrodo, kad ir pačiam Dovydui siela parduočiau už tai...- Dovydui nebuvo svarbu kas jam parduoda, ar tai žmogus, ar tai demonas, jis negailėdavo nieko.

-Tu net nežinai ar tai veiksminga.- Robinas papurtė mane už pečių tikėdamasis šita idėja iškratyti man iš galvos.

-Mokytojas Bilis nerašytu jeigu nebutu isitikines.- bandžiau teisintis, paaiškinti kaip man tai svarbu.

-Gerai, daryk tai, bet aš neprisidedu.- pirma karta per tiek laiko prabuta kartu jis pasiplauna.

-Negali taip elgtis.-Buvo keista tai tarti.

-Galiu, Arijau. Žinau jog tau tai labai brangu, bet tai perdaug rizikinga.- draugas atrodė nusivyles.

-Na ir kas?

-Ar tu bent nutuoki kas mudviem nutiktu jeigu jie suuostu, kad tai musu darbelis?-Atrodo, kad jis net nesistengia ir nori mane palikti bėdoje.

-Tebunie,  palik mane mano bėdose, susitvarkysiu vienas.- tai tariau ir ilindęs į dar gilesnį šešėlį išėjau.

Tai nebuvo pabaiga ar atsisveikinimas visiems laikams. Tai buvo tiesiog nuomoniu nesutapimas. Paprastas kivirčas.

***

Stovėjau nakties šešėlyje laukdamas vidurnakčio. Iki jo dar buvo trys valandos. Buvau kantrus...demonas.

Tas demonas.. kodėl turėjau būtent juo gimti? Butybei kuriai uždrausta mylėti.

Taip ir stovėjau kol neišvydau jos. Merginos vardu Mila. Ji žengė kitapus gatvės. Buvo sunku ją stebėti žinant, kad ji net nenutuokė apie mano egzistavimą.

Iš pykčio, kumsčiu treniau į murine siena atkreipdamas merginos dėmesį.

Jos šviesi galva atsisuko. Išvydau žydras akis kurios tuoj visa pykti manyje ištirpdė. Maniau, kad Mila nužingsniuos savais keliais, bet ji tik apsižvalgė per gatvę ir žengė link manęs. Neabejojau, kad jai buvo smalsu iš kur sklido garsas, todėl tik atsiremiau į sieną ir nuleidau galvą.

-Tu nevietinis, tiesa?- mano širdis nustojo plakti. Pakėliau galvą ir isitikinau, kad mergina kalba su manimi. Aplinkui viskas sustojo ir aš pamiršau kvėpuoti.

-Aš... ne nevietinis.- buvo sunku rinkti žodžius.

-Taip ir maniau. Niekada nemačiau tavęs šiose apylinkėse. -žinoma jog ji manęs niekada nematė.-Iš kur tu?

-Ispanijos.- stengiausi galvoti blaiviai nor sekėsi, nekažką. Buvo keista, kad mergina manęs, tamsaus blogiuko, viduryje nakties nebijo.

-Ar nebijai, jog galiu tave nužudyti arba išprievartauti?- mergina net nesutriko, atvirkščiai. Atrodo jog atsipalaidavo.

-Gal. Man net pačiai keista.-Nejučia pakėliau savo delną prie merginos skruosto, bamdydamas isitikinti, kad ši tikra. Mergina sutriko, bet neatšlyjo.

Šia akimirka norėjau ne tik isitikinti jog ji čia vien prisilietimu, norėjau ją pabučiuoti, bet bijojau Mila išgasdinti.

-Kuo tu vardu?- paklausus merginai, nuleidau savo ranką. Buvo kulusi mintis meluoti, nes buvo begales kitų vardų kurie atrodė man priimtesni, bet vis vien atsakiau tiesą.

-Arijus.- ištiesiau plaštaką.

-Mila.- ji smulkia ranka paliete manają.

-Gal norėtum pasivaikščioti?- paklausiau, nenorėjau išsiskirti.

-Kur mane ketini vestis? -mergina keistokai šyptelėjo, jog norėjosi su ja keliauti į pasaulio kraštą.

-Eime.- sujamiau Milos ranką, pajausdamas šiurpuliukus, pereinančius per visa kūną.

Pasiekemė tryjų aukštu pastata ir pažvelgiau merginai į akis.

-Ar norėtum palaipioti?- merginai nereikėjo atsakyti, ji tik čiupo kopėčias ir pradėji kopti.

-Kas tavę čia atvedė?- buvo sunku išpradžiu suprasti, ką ji turi omenyje.

-Mėgstu keliauti.- atsakiau tik tada kai pasiekemė pastato viršų.

Priėjome prie turėklu. Nuo pastato viršaus matėsi miesto panorama.

-Toks jausmas lyg iškaškur tave pažinočiau.- tarė margina manydama jog aš prisimenu mudvieju kokį nors susitikimą.

-Gal praitame gyvename?-Bandžiau spėlioti. Mergina pažvelgė į mane. Sgebėjome vienas kitą. Ji matė mane pirma kartą. Aš ją mačiau jau gal koki trisdešimtajį tūkstantį. Buvau labai susijaudines nuo visko. Ji mane pamatė...

Staiga merginai suskambo mobilusis ir ji jį išsitraukė. Buvo keista klausti merginos numerio todėl ir vėl pasinaudojau savo privalumais ir jį perskaičiau.

Mergina atsiduso, bet pakėlė ragelį. Ji apsisuko ant kojos ir nusigrežė nuo manęs.

-Aš nežinau. -kalbėjo ji į ragelį, o aš jaučiausi beprotiškai sumišęs. Kaip tai galėjo nutikti, kad ji mane išvydo?

Mergina atsisuko, bet atdodė pasimetusi. Jos žvilgsnis klaidžiojo po pastato stogą ir buvo aišku jog ji manęs nebemato, nors ir stovėjau labai arti merginos.

-Arijau!- sušaukė mergina. Jos balse atsispindėjo nusivilimas, o man buvo dar skaudžiau negu per visus kitus kartus, kada ją mačiau.