Mirtingųjų žemėje

13 Pragaras

Arijus

Kažkas čia buvo ne taip. Ir aš buvau pasiryžes išsiaiškinti kas.

Sėdėjau ant suoliuko ir stebėjau naktinį pragaro dangų. Oras buvo sausesnis.

-Ar pyksti ant manęs?-tarė šalia katik prisėdes Robinas.

-O turėčiau?- neatsisukes atsakiau į klausimą, klausimu.

-Nepadėjau tau. -tare atsilošdamas. Pagliau atsisukau į vaikiną. Buvau priblokštas jo išvaizdos. Jo plaukai visai susivėle, o marškiniai kuriuos dabr vilkėjo buvo suglamžyti.

-Ar kas nutiko?- susirūpinau. Jis dar niekada taip prastai neatrodė.

-Manau, kad suklydau. Pirma karta taip jaučiuosi.- vaikinas pažvelgė man į akis. Ratilai ir raudonos akys išdavė jog draugas bemiego.

-Aš klausau.- nutesiau.

-Aš išprievartavau ir poto nužudžiau jauna mergina.-Vaikino žvilgsnis buvo perkreiptas baimės.

-Nemaniau, kad tau nuo to blogai.- susirūpinau. Robinas buvo daug padaręs žiaurių dalykų, bet niekada taip nereguodavo.

-Mhmmm... aš taip pat nemaniau...

-Ar tu tą merginą pažinojai?- susirupinau. Jis lėtai linktelėjo.

-Tai Milos kaimynė.- vaikinas užsimerkė, o aš pajaučiau kaip nusipurčiau, lyg gavęs elektros.

-Kodėl taip pasiielgei?- susiraukiau.

-Arijau, ji vėlu vakara ėjo miesto gatvėmis. Buvau labai supykes ant Loros. Aš nesusivaldžiau.

-Vien tik dėl to, kad tavo buvusi kažka padarė ne taip, kentėjo jauna, nieko dėta mergina?- susierzinau. Mes galėjome turėti visokius santykius su mirtingosiomis apart meilės. Mes negalėjome to jausti. Robinas ir nejautė to Lorai.

-Jeigu būtum mano vietoje taip nesakytum.- stengiausi save tikinti jog niekada nebusiu jo vietoje.

-Ką dabar ketini daryti?- vaikinas papurtė galva ir delnais užsidengė veidą.

-Na manau ne tu vienas turi problemų.- burptelėjau.

-Žinau. Galvojau apie tai. Kad ir kiek stengiuosi, man sunku suvogti kas butu jeigu mudu prigautu.

-Aš ne apie tai. Ji mane pamatė.- šie žodžiai galvoje buvo keistai aiškūs, bet kai juos igarsinau... viskas pasirodė itin rimčiau.

-Mila? Kaip tai įmanoma?- sutriko draugas, o aš tik truktelėjau pečiu.

-Tai nutiko pora kartu. Bet tame tarpe ir ji žvelgė mano pusen, bet nieko panašaus į mane nematė.

-Skamba keistai...

-Man reikia atsakymu. Patikėk, man labai sunku taip gyventi.

-Gal reiktu kreiptis pas žynius?- paklausė.

-Bet ar tu nebijai? Tai irgi pavojinga.

-Bet ne tiek.- pabaidė rankomis. Gal tai nebloga mintis? Manau tiek galiu padaryti.

-Ir aš manau žinau kas mudviem padėtu.-datėsė. Pažvelgiau į jį klausiamu žvilgsniu. Šiais laikas žinių buvo like labai mažai. Jie kaip nykstanti rušis. Todėl pranešėjo reakcija ir buvo tokia rimta.

***

Žemėje pradėjau lankytis vis dažniau ir dažniau. Nesakau jog tai blogai. Tiesiog... neįprasta.

Šį, karta nesitikėjau išvysti tą gražuolę, dėl kurios tiek daug rizikavau, nes turėjau vykti į kita miestą.

-Tibimėrijus. Ilgas bei keistas vardas, bet žinai, tokie jau tie žiniai.- pratarė po ilgos tylos važiuojant automobiliu.

-Tikiuosi, kad mum pavyks nors truputi gauti informacijos. -atsakiau.

-Turėtume. Jis nėra itin stiprus, bet manau nors šiek tiek padės.

-Ar yra tikimybė jog jis mus išskūs?- susirupinau.

-Jugi žinai, kad tikimybė yra visada. -tai ne itin nuramino, bet stengiausi sulėtinti kvėpavimą.