Mirtingųjų žemėje

21 Tiltas

Arijus

Ar man tikrai pavyko? Panašu, kad taip. Mudu su Mila pradedame kaip ir susitikinėti.

Taip praėjo mėnuo, antras, trečias. Ji jau grįžo į miesta, toliau tesė studijas.  O aš laukiau didžiosios dienos. Kada bus paskelbtas naujas valdovas.

Sedėjau su mergina kavinukėje ir stebėjau pro langą.

-Atrodai kažkoks... sunerimes- pakelia akis į mane mergina.

-Taip... jau greitai... nežinau ką darysiu iš ten pabėges.

-Argi nesakei jog būsi su manimi?- labai džiaugiausi, kad mes netgi pradėjome oficialiai draugauti, bet kažkokia bloga nuojauta manęs neapleido.

-Žinoma. Tik reikės darba rasti ir panašiai.- nusišypsau merginai.

-Na... aš dirbsiu daktare. Argi to neužteks?- papurtau galvą.

-Tau dar iki normalaus darbo, keli metai. O be to. Nenoriu iš tavęs pragyventi.

-Ei, mes tokie jauni, o jau apie visokius darbus galvojame. Argi neturėtume džiaugtis vienu kitu?- jos ramus žvilgsnis tuoj persiduoda man.

-Tu teisi.- sujamiau merginos rankas. - Gal einame pasivaikščioti?- jau nujaučiau kur ją vesčiausi.

***
Žengėme pajūriu. Tuo kuriuo aš kai eidavau ankščiau galvodavau apie Mila. Ėjome nejaukioje tyloje iki kol priėjome tiltą, pro kūrį netekėjo vanduo.

-Kur mes?- susirupino ji.

-Per čia mudu su Robinu patenkame... pragaran.- ji nusipurtė nuo tokių mano žodžių, ir labiau suspaudė mano ranką.

-Kodėl mane...- ji nespėja užbaigti sakinio, kai prieš mus pasirodo Robinas. Senokai jo nemačiau.

-Tu. Tai tu.- nesuprasi ar jis juokiasi ar pyksta.

-Robinai.- noriu pasisveikinti, bet jis atšlyja.

-Šetonas... tai tavo darbas...- jis rodo į Mila. Jaučiu kaip ji isitempia.

-Robinai, nusiramink.- nenorom paleidžiu merginos ranką ir prieinu prie draugo. Uždedu jam rankas ant pečių.

-Kodėl?- jis vos girdimai paklausia.

-Pats žinai.-Pasakau. Jis pagaliau nusiramino ir jo žvilgsnis sušvelnėjo.

-Paliksi mane...-Ir vėl tyliai ištarė.

-Jugi žinai, kad...- Ar aš pailiksiu jį? Ne. O pragarą? Taip.

-Paskutinė. Paskutine naktis. Pas Timą bus vakarėlis. Paskutini syki.- jis žvelgė į mane, o aš atsigrežiau į Milą. Jos sumišes žvilgsnis rodė, kad ji nieko nesupranta.

-Žinai, kad...- jau žiojuosi ka nors sakyti, bet jis tuoj mane pralenkia.

-Paskutine.- jis žiurėjo į mane taip maldaujamai, kad nusileidau.

-Tebunie.- paleisdau Robiną.

-Kas čia vyksta?- paklausė mano mergina išėjusi į priekį.

-Robinas. Geriausias Arijaus bičiulis.- beveik vienintelis. Pratesiau sau mintyse.

-Mila. Ammm.... Arijaus mergina.- ji ištarė užtikrinčiau negu tikėjausi. Jie paspaudė vienas kitam rankas.

-Einam? -paklausė Robinas ir iš kišenės išsitraukė kreidą.

-Ji krikščionė.- pasakiau. Robinas sumišes pažvelgė į Milą.

-Pakrikštyta?- paklausė jis jos.

-Taip.- kone didžiuodamasi prabilo.

-Ar... ar galiu?- nors klausimas buvo skirtas jai, Robinas žvelgė į mane.

-Jis nori... - man pritrūko žodžių.

-Nuimti man krikštą?- susiraukė ji.

-Nevisai.-tuoj puolė teisinti Robinas.- tik trumpam panaikinti. Parai.-pamačiau kaip Mila sutriko.

Bet mano nuostabai linktelėjo.

***
Man nepatiko mintis, kad Mila yra pragare. Jeigu kiti sužinotu, jai galas.

Vakarėlus jau isibegėjo. Alkoholis liejosi per kraštus, bet negalėjau nė lašelio nuryti. Jau rytoj. Rytoj bus paskelbtas. Ir kodėl aš taip jaudinuosi?

Palikau vakarėlį. Robinas manęs tikriausiai nė nepasiges. Žengiau akmenimis grystu keliu iki savo busto, kur palikau laukti merginą.