Mirtingųjų žemėje

14 Kaimynė

Mila

Vis dar negalėjau atsigauti. Vilė buvo žiauriai nužudyta. Mudvi nebuvome itin geros draugės, bet ji man labai padėdavo. Atstodavo seserį.

Vis dar kukčiojau kol prie manęs neprišoko Šarūnas su termosu rankose.

-Mila, turėtum nors gurkšneli nuryti jog sušiltum.-atsisėdes greta, ibruko man į rankas termosą.

-Štai.-iš kitos pusės prisėdo ir Kloja, apgaubdama mane šiltu pledu.

Buvau draugams dėkinga, bet dabar norėjosi pabūti vienai.

-Ar kas nors pa-aiškėjo?- su trugdžiais balse paklausiau.

-Ne, bet mes darome viska. Kažkas galvoja jog taip pasielgė tas pats kurus nužudė Harolą.-vaikinas atsistojo ir nužingsniavo link kolegos, kuris jį kvietė.

-Padugnės. Mila, man darosi baisu dėl tavęs. -draugė palietė mano žanda ir pažvegė į akis.

-No-oriu pabuti viena.-nei iš šio, nei iš to pratariau. Užsimerkiau ir atsirėmiau į atloša, vis dar prie saves glausdama šilta termosa.

Kai prasimerkiau, tolėliau išvydau kaip mano draugai kalbėjosi. Tikriausiai apie mane, nes tai vienas, tai kitas vis žvilgtelėdavo mano pusėn.

Jaučiausi išsunkta. Buvau pirmoji kuri pmačiau kaimyne. Mudvi su Kloja žengėme taku, kol išvydau pažįstama aukštakulni gulinti vidurį šaligatvio. Pasakiau Klojai, kad sustotu ir tada pažvelgiau kairiau. Lavonas gulėjo, net nepaslėptas, net neužkastas, net nebijota, kad jį kas nors pamatys. Lyg tyčia. Lyg žinutė.

Pirma karta mačiau negyvelį. Pažįstama. Prisimenu kaip vos nepraradau samonės.

Ir staiga prapliupo lietus. Lietus iš naktinio dangaus. Pirma lašai buvo smulkūs ir lengvi, o po to isismarkėjo ir prapliupo stipriau. Atlošiau veida į dangų.

Kažkas bandė mane pažadinti iš tranzo busenos. Kažkas mane purtė. Bet man buvo nesvarbu. Nebe.

-Mila...Mila...- girdėjau draugų balsus, bet jutau kaip tolstu nuo jų...

***

Man plyšo galva. Labai ją skaudėjo. Suinkščiau ir atsisėdau lovoje. Bet šį karta gulėjau ne namie, o ligoninėje. Supanikavau. Kodėl? Ar kas nors nutiko? Man nieko rimto nebuvo apart galvos skausmo. Tikiuos.

Staiga pro duris lėtai ižengė sesutė ir man šyptelėjo šilta šypsena.

-Jau pabudote.- priėjo prie manęs ir kažka pasirašė lape.

-Kas man?- paklausiau.

-Jūs buvote praradusi samonę.- mergina atrodė kalbanti su užuojauta. Ar nutiko dar kas nors?

-Kur mano draugai?- paklausiau pačio kvailiausio pasauly klausimo. Iš kur ji turėtu juos pažįnoti?

-Ar ta garbanotais plaukais ir įdeguse oda mergina su žaviu poli...-pertraukiau jai nespėjus dar labiau jų apibudinti.

-Taip.- Linktelėdama tariau.

-Draugė laukia kolidoriuje, o kur pareigunas- nežinau.- tiek tepasakė ir dingo. Ar ji neturėjo manęs paklausti-Ar man ku skauda? Ar sukasi galva? Ar...?

-Mila! Ak kaip mane išgasdinai!- sušuko į palata ipuolusi Kloja ir puolė apkabinti mane.

-Kaip gera tave matyti.- sukuždėjau.

-Ką sau sumanei? Norėjai, kad infarktą gaučiau. Na tau beveik pavyko.- ji pagrumojo pirštu, o aš nusijuokiau.

-Kas man nitiko?- paklausiau. Draugė prisėdo ant mano lovos šalia.

-Manau dabar tai nieko nėra, bet vakar tu nualpai. Mudu su Šarūnu bandėme tave pažadinti, bet... tu nemiegojai. Aš labai išsigandau.- draugė pajamė mane už rankos ir spustelėjo pirštus.

-Man jau viskas gerai. Manau.

-Atrodai žvali, bet sakė jog tave išleis tik ryt. Kam tave laikyti jeigu tu sveika?- ji paklausė manęs, kad atsakyčiau kaip daktarė. Šyptelėjau. Dar niekada žinių nenaudojau praktiškai.

-Jie mane nori stebėti. O jeigu man nutiktu taip pat, o gal net blogiau?

-Na gerai, tu teisi. Aj. Dar vienas dalykas. Išvykstu poryt.- draugės šypsena tapo liudnesnė.

-Kada susitiktume vėliau?- paklausiau.

-Dabar tavo eilė mane aplankyti. Taigi spręsti tau.- atsidusau. Na pavasaris. Gtraitai busiu viska išlaikiusi ir per vasara galėsiu gauti atostogas. Gal ir neblogai butu drauge aplankyti.

-Gerai, aš ką nors sugalvosiu.