Mirtingųjų žemėje

6 Svetys

Mila

Rytas buvo apsiniaukes, bet lietaus nebuvo. Jaučiausi velniškai pavargusi, ypač iš po nakties nuotykiu.

Slampinėjau po namus. Šiaštadienis. Ką reikėtu nuveikti? Lauke per bjaurus oras. Namie per nuobodu.

Taip ir slampinėjau iki pietų. Per pietus sulaukiau svečio.

-Mila!- sušaukė Kloja puolusi man į glėbį. Buvau maloniai nustebinta. Draugė pamačiau tik po puse metų, kai ši buvo išvyskusi užsienin. Truputi pasikeitė. Labiau idegusi oda, daugiau makijažo, dailesnė figura. Nors ji visad buvo modelis.

-Kaip netikėta.- bandžiau atgauti žadą. -Maniau gryši tik po mėnesio.

-Ak. Taip ir turėjo būti.- mergina atrodė ne itin linksma.

-Tai kas nutiko?- paklausiau užplikydama arbatą ir prisėsdama šalia.

-Mano seneliui labai blogai.- jos plati šypsena kaip mat dingo nuo veido.

-Man labai gaila.- bandžiau šia guosti kai ji tuoj pakeitė temą.

-Na. O kaip tu?- ji labiau atsisuko į mane.

-Kaip visad. Šianakt esu visiškai neišsimiegojusi todėl atleisk jeigu vidurį pokalbio užsnusiu.-Pabandžiau išspausti šypseną.

-Ką nakti veikei?- mergina kilstelėjo paryškinta antakį.

-Žmogžudystė. Gal bučiau ir toliau miegojusi jei tai nebūtu pats Harolas.- man paminėjus turtuolio varda ji aiktelėjo.

-Na ir žiaurus čia rajonas. Turėtum su manimi keliauti į Ispanija.- mergina sujamė mane už rankos.

-Jug žianai, kad studijos.- nors mergina atsiduso, mano pirštų nepaleido.

-Na, nieko per puse metų ir neatsitiko? Kai susitikdavome kas dieną mudviem net valandos neužtekdavo išsikalbėti, išsipasakoti.

-Tai kad nieko svarbaus nebevyksta kaip seniau.-po trumpos pertraukėles pratariau- Labai laukiu pavasario pabaigos. Jau galėsiu po truputi isilieti į ligoninės gyvenima, bei rutiną.

-Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi tavimi. Žinai, mano kaip aktorės gyvenimas taip pat plečiasi. Žinoma, - ši atsiduso.- tai tik reklama, bet... manau nuo mažų žingsneliu prasideda kelias.

-Tu teisi. Kaip nuostabu, kad mudviem pradėjo sektis gyvenime. Žinau jog dar negavau diplomo ir nežinau ar išvis gerai parašiau tą testą, bet manau jog mudvi kovotojos ir mums pavyks.

-Žianai. Man ne tik, kad karjiera, bet ir su vaikinais pradėjo sektis.

-Tikrai?- nugėriau truputi žaliosios arbatos.

-Aha. Ispanijoje susipažinau su tokiu gražuoliuku. Jis toks nuostabus ir romantiškas. Isivaizduoji? Kai mudu susipykome, nors ir menkai, jis iteikė man puokšę rožių ir ispaniškai, po balkonu, padainavo meilės dainą.-buvo gera ir vėl girdėti dragės balsą, bei sėkmę, bet dalelė manęs pavydėjo.

-Nenustebčiau jeigu judu su Šarūnu jau draugaujate.- Kloja patapšnojo man per kelėną.

-Mes tik draugai.-Bandžiau teisintis, bet tai jos neitikono.

-Argi ne nuo to viskas ir prasideda? Nuo paprastos draugystės.

Taip Šarūnas man artimas draugas, bet isivaizduoti jį kaip savo porą buvo keista. Iki mudvieju poros kažko trūko. Smulkaus, bet svarbaus.

-Jis geras draugas, bet nemanau jog tarp mūsu galėtu buti kažkas daugiau.

-Gerai. Bet pažadėk man kaiką. -Linktelėjau - Jeigu susirasi vaikiną, nesvarbu Šari ar koki kita gražuoliuką, aš busiu pirmoji kuri sužinos tai, aišku?- draugužės replika pasirodė labai juokinga ir pirma karta taip saldžiai juokiausi ir linksėjau.

Turbūt čia nieko juokingo, bet buvau labai... labai pavargusi.