~muilas~sope/yoonseok●baigta●

<29 Skyrius>

Hoseok'as nepasinaudojo Namjoon'o patarimu ir nepasakė Yoongi'ui apie savo jausmus. Vargšas vaikinas buvo pakankamai sumišęs ir Hoseok'as nenorėjam dar dar labiau visko apsunkinti.

Todėl jis ketino laukti kol Yoongi's pats ateis. Jis žinojo, kad jo hyung'ui reikia vienatvės, nesvarbu geros ar blogos, jam jos reikėjo.

Buvo antradienis, lygiai viena savaitė po jų bučinio. Hoseok'as ketino eiti į pamokas, bet atsidaręs el. paštą pamatė, kad jo profesorius serga. Raudonplaukis buvo gan laimingas dėl to, tačiau žinojo, kad tai vieną dieną jam gryš su kaupu.

Tik vakar, jis pagaliau susitvarkė savo dušą. Jo nelaimei, tai jam nieko nekainavo kadangi nuomininkas privalo rūpintis visais gėdimais kurie nutinka jo butuose. Kaip ir prieš kelis mėnesius, Hoseok'as norėjo trenti galvą į sieną. Būti suaugusiu buvo siaubinga.

Hoseok'as giliai atsiduso išeidamas iš savo garuojančio vonios kambario ir šleptelėjo ant mažos sofos. Karšti dušai buvo pats geriausias dalykas. Kasdien, penkiolikai minučių, Hoseok'as galėdavo viską pamiršti.

Tai buvo tol kol jis nepamatė žinutės nuo ne bet ko kito, bet Min Yoongi'o.

Raudonplaukio širdis rodos pašoko iki gerklės kai pamatė žodžius;

'Jei dar nėra taip, kad manęs nekenti, ateik į parką arčiausią mano apartamentų. 5:30pm. Mums reikia pasikalbėti'

Hoseok'as jautėsi taip, tarsi šiktų plytomis kai pamatė kad jau 4:56 vakaro. Jis žinojo, kad ši diena ateis, bet dabar viskas apie ką jis galvojo buvo tai ar bėgti nuo savo problėmų yra tikrai gera mintis.

_____

Hoseok'as nuoširdžiai stebėjosi kaip jo kojos nesubliuško nuo drebėjimo kol jis ėjo trumpą distanciją iki parko. Raudonplaukis žinojo apie kokį parką Yoongi's kalbėjo, kadangi vieną naktį prieš du mėnesius, kai jie abu negalėjo miegoti, jiedu vaikščiojo tame parkė ir suposi ant supynių iki trečios valandos ryto. Viskas ką Hoseok'as pamena buvo tai, kad jie, abu nerealiai pavargę, vienas kitam pasakojosi viską, nesijaudindami kad pasakys per daug ar kažką asmeniško ar kad kitą rytą to gailėsis. Ne vienas nesigailėjo, tai juos tik padarė artimesniais.

"Šūdas, šūdas, šūdas! Ką man daryti... ką man sakyti?-"  Jis kalbėjo pats su savimi. Prieš išeidamas jis parašė Namjoon'ui žinutę klausdamas patarimo bet šis tik atsakė 'sėkmės' . Hoseok'as prisimins, kad vėliau jam reikia suspardyti užpakalį.

Vakaruose jau leidosi saulė, nudažydama dangų rožiniai ir oranžiniai. Kuo arčiau parko jis buvo, tuo jo žingsniai darėsi greitesni ir sunkesni. Nors jis ir bijojo, susitikti su Yoongi'u dabar yra geriau nei vėliau.

Ir net jei jo hyung'as neatsakys tuo pačiu, jam reikėjo išsakyti kokie gilūs yra jo jausmai. 

Nedrąsiai, jis užlipo ant minkštos žalios žolės, žinodamas, kad jis jau yra arti vaikino, kurį jis mylėjo labiau nei betką kitą. 

Atsargiomis akimis ir pilvu sukančiu ratus, jis nužvelgė parką ieškodamas Yoongi'o. Jo akys pamatė vaikus, paauglius, tėvus - tačiau Yoongi'o nebuvo, tol, kol jis nepažvelgė į kairė, kur toli,  prie iškylų stalo sedėjo smulkus vaikinas.

Vienintelė problema - jo plaukai buvo juodi.

Vaikinas žaidė su savo pirštais todėl Hoseok'as negalėjo pamatyti veido. Jis jau buvo besižvalgąs toliau kai juodaplaukis pakėlė galvą ir parodė savo veidą.

Hoseok'o širdis nusirito į pilvą. Net iš toli, jis atpažino tuos švelnius veido bruožus. Truputi papūstos lūpos, maža apvali nosis: tai buvo Yoongi's .

Raudonplaukis tik stovėjo ten ir žvelgė į jį su švelnia šypsena ant veido. Po savaites nesimatymo jų susitikimas tik padvigubino ilgesį kurį jis jautė Yoongi'ui.

Jis norėjo prieiti arčiau, bet jo kojos tarsi prikibibo prie žemės.

Tada jų žvilgsniai susitiko.