„Vadinasi, esu tamsusis šios istorijos veikėjas."
Prasideda paskutiniai, septintieji būsimojo Tamsos Valdovo Voldemorto, tačiau dabar tiesiog Tomo Marvolo Ridlio mokslo metai Hogvartso burtų ir kerėjimo mokykloje. Jie bus kupini ne tik nuotykių, bet...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Žiema pagaliau įsisiautėja. Pilį ir kiemą apglėbia milžiniškas sniego sluoksnis, o ežeras pasidengia storu ledu, ant kurio pripildyti artėjančių Kalėdų džiaugsmo ištisai čiuožinėja tiek jaunesni, tiek vyresni Hogvartso mokiniai. Su sniego baltuma prašviesėja ir niūrios dienos - visiems, tik ne Tomui Ridliui. Jis, kaip ir purviną rudenį, taip ir cukruotą žiemą leidžia ištisas dienas lindėdamas bibliotekoje ir neiškišdamas iš jos nosies. Prefekto pareigos dėl pakilios mokinių jausenos Tomui ir Matildai tampa dar sunkesnės - mokiniai laksto koridoriais, slampinėja naktimis ir keliauja į teritorijas gerokai už mokyklos ribų. Neskaitant budėjimo su Matilda, Tomas visą laiką būna vienas. Jei seniau jam kompaniją palaikydavo Kaspijanas, tai dabar vaikinui tenka viską daryti vienam. Nors jis visą gyvenimą viską daro vienas, giminingos sielos atradimas jame atvėrė kažką, ko anksčiau nebuvo. Tad dabar būti vienam jam jau nebėra taip lengva ir paprasta.
Vieną šeštadienio rytą, kai po nakties lauke tik dar daugiau prisnigo, Tomas pabunda vėliau, nei įprastai, todėl pusryčiauti jam tenka su didžiąja dalimi kitų Hogvartso mokinių. Įėjęs į Didžąją salę Tomas bando numaldyti nepakenčiamą galvos skausmą nuo prasto miego, tačiau, kai atsisėda prie stalo šalia Lestreindžo ir priešais Eiverį pusryčiauti, skausmas tik dar paūmėja. Priešais jį padėta kiaušiniene su šonine visai nekelia apetito. Eiveris kažką pasako, bet Tomas jo nesiklauso, tik pirštais pasitrina smilkinius. Priešais jį visai netikėtai atsiduria juodos kavos puodelis ir už tai jis negali jaustis labiau dėkingas. Jau siekia paimti puodelį, kai nejučia šalia jo iš kitos pusės kažkas atsisėda - Tomas užuodžia serbentų aromatą ir akies krašteliu pamato švystelint baltut baltutėlius plaukus, primenančius sniegą už lango.
- Nemalonu man įkyrėti jus nuo pat ryto, berniukai, bet tavimi dėta aš šito negerčiau. - Ji mosteli į Tomo juodos kavos puodelį.
Tomas šiek tiek pasuka į ją galvą, bet net nuo šito judesio skausmas galvoje nudiegia dar stipriau. Priešais ją sėdintis Eiveris sukryžiuoja rankas ant krūtinės ir piktai įsispokso į merginą.
- Nagi nagi, kas gi čia nusprendė pagaliau prie mūsų prisėsti? Negi vėl būsi mūsų draugė, Felicija? Bet atleisk mums, jei po šitiek savaičių visiško ignoravimo mes praradome norą su tavimi bendrauti. O ir pretekstas ateiti prie mūsų galėjo būti daug originalesnis.
Felicija nusivaipo Eiveriui.
- Luisai, tu kaip visada itin iškalbus, bet aš čia visai ne ryšiui atkurti atėjau. Nors šiaip mėgstu praeities įvykius palikti praeityje ir visa galva žvelgti į ateitį. Tik privalau pasakyti, kad čia, - Ji vėl beda pirštu į kavos puodelį ir atsisuka į Tomą; jam sunku atlaikyti jos žvilgsnį, - yra įpilta Amortencijos.
Tomas pilnai atsisuka į Feliciją - pirmą kartą per visas šias savaites pažvelgia į jos akis ir išlaiko kontaktą keletą sekundžių.
- Iš ko tai sprendi? - klausia Tomas. Felicija sėdi labai arti, jos rankos padėtos ant stalo, o laibi pirštai sunerti tarpusavyje, judviejų alkūnės beveik liečiasi. Iš kito šono šalia jo sėdintis Lestreindžas paima puodelį ir pauosto kavą.
