„Vadinasi, esu tamsusis šios istorijos veikėjas."
Prasideda paskutiniai, septintieji būsimojo Tamsos Valdovo Voldemorto, tačiau dabar tiesiog Tomo Marvolo Ridlio mokslo metai Hogvartso burtų ir kerėjimo mokykloje. Jie bus kupini ne tik nuotykių, bet...
¡Ay! Esta imagen no sigue nuestras pautas de contenido. Para continuar la publicación, intente quitarla o subir otra.
Eina savaitės, o Tomas vis liesėja ir bąla, negali nustoti galvoti apie tai, jog galbūt nužudė savo tėvą žiobarą. Ta mintis, žudanti, nuodinga ir apimanti visą protą, neapleidžia jo nei dieną, nei naktį. Jis yra tikras, kad nėra žmogžudys, taip, jis turi potencialo tapti blogu, bet nė už nenužudytų kito žmogaus. O gal? Jis jau nebėra tikras, kad tai, ką prisimena, yra realu. Jis jau nebežino, ar tai, ką padarė, ar ko nepadarė, iš tiesų įvyko. Gal viskas - visa tai - tėra jo vaizduotės vaisius ir jis niekada nė nebuvo nukeliavęs į Litl Hengltoną, gal niekada nesusitiko su Tomu Ridliu ir jo tėvais, gal iš tiesų visą vasarą praleido našlaičių prieglaudoje, kaip kartojo Lestreindžui, Eiveriui, panelei Blek ir visiems kitiems? Nes jeigu ne, jei jis iš tiesų buvo ten nukeliavęs, o dar jei padarė tai, ką buvo suplanavęs, kam taip ilgai ruošėsi, tuomet visai aišku, absoliučiai įmanoma, kad vaikinas vis dėlto galėjo nesuvaldyti savo įsiūčio, jis tikrai galėjo užmušti Tomą Ridlį vyresnįjį, o suvokęs, ką padarė, tikrai galėjo nesąmoningai visa tai užmiršti...
Bet vien mintis apie tokią galimybę ėda jaunąjį klastuolį iš vidaus. Rugsėjo mėnuo eina į pabaigą, o oras vis šaltėja ir drėgnėja, kol galiausiai vasariškos nuotaikos nelieka nė kvapo, net retsykiais išlendanti saulė tik abejinga balta šviesa apšviečia Hogvartso kiemą ir, tarsi gailėdama tų menkų spindulėlių ir savo atšiaurios šypsenos, greitai pasislepia už debesų. Mokslai jau visai įsibėgėja, o tie, kurie burtų ir kerėjimo mokykloje mokosi paskutiniuosius metus, septintakursiai, tokie kaip Tomas Ridlis, mokosi dvigubai, o kartais net trigubai daugiau nei yra pratę, kadangi paskutiniaisiais metais mokslo krūvis padidėja. Jei ne siaubingai kamuojančios saviapgaulės mintys, Tomui gal su tuo papildomu akmeniu ant širdies susidoroti sektųsi daug geriau; deja, jis negali miegoti, negali valgyti, o kai tik pradeda bent kiek giliau mąstyti, tuoj pat iš įsiūčio nori kam nors užvožti. Net linksmoji Matilda Flint po pirmojo mėnesio praranda savo charizmą ir vaikšto mokyklos koridoriais taip, tarsi būtų praradusi kažką svarbaus, gal net pačią gyvenimo prasmę. Šiek tiek pralinksmėja ji tik vienai dienai, tada, kai pasigailėjusi savo ištikimos draugės bei kompanionės Felicija Blek priima Matildą į gaudytojos vietą savo kvidičo komandoje.
- Kodėl Matilda bus gaudytoja? Ji juk nėra labai greita... Maniau, kad norėjo būti vartininkė...
- Taip, bet negi negirdėjai? Vartininko vieta jau užimta, tasai Noelis Prevetas visai susuko Felicijai galvą... Štai kodėl negalima merginoms leisti užimti vadovaujančių pareigų - joms vis kažkas tą galvą susuka!
- Na jau, aš manau, kad Felicija žino, ką daro. Kartais... tik ne su Matilda. Net turėdama „Jupiterį 1700" Matilda nepagautų šmaukšto, tai tiesiog ne jai...
Tokias ir panašias kalbas Tomas Ridlis girdi prie vakarienės stalo, o tai, kad supranta, ką tie žmonės kalba, yra gryniausias atsitiktinumas, nes šiaip vaikinas labiausiai įnikęs į save ir savo atmintį, kasdien vis bando iš savo praeities išknebinėti tai, ką galbūt pametė, praleido pro akis, užmiršo, nepastebėjo...
