„Vadinasi, esu tamsusis šios istorijos veikėjas."
Prasideda paskutiniai, septintieji būsimojo Tamsos Valdovo Voldemorto, tačiau dabar tiesiog Tomo Marvolo Ridlio mokslo metai Hogvartso burtų ir kerėjimo mokykloje. Jie bus kupini ne tik nuotykių, bet...
¡Ay! Esta imagen no sigue nuestras pautas de contenido. Para continuar la publicación, intente quitarla o subir otra.
Artėjant Helovynui Hogvartse juste juntama pakili vaiduokliška nuotaika. Eiveris ir Lestreindžas organizuoja būsimąjį klastuolių Helovyno vakarėlį, tačiau jiems niekaip nesiseka surinkti žmonių, kol kas to vakarėlio dalyviai atrodo būsiantys tik jiedu, Tomas ir galbūt Felicijos miegamojo draugė Ana Travers, bet niekas dėl jos nėra tikras, kadangi merginos nuotaikos keičiasi net ne kas valandą, o kas minutę. Tuo tarpu po Trimito numylėtinių susitikimo Tomas negali nustoti galvoti apie Kaspijano Selvaino jam pasakytus žodžius, bando jo ieškoti, atidžiai žvalgosi aplinkui, per pamokas tikrina galinius suolus, bet kai tik atrodo, kad štai pagaliau surado paslaptingąjį išminčiaus sūnų, šis ima ir pradingsta.
Tomas dėl kažkokios keistos priežasties delsia pasakyti Felicijai apie tai, jog vyks pakartotinės rungtynės; delsti nesunku, kadangi jaunasis klastuolis taip pratęs vengti Felicijos žvilgsnio ir susitikimų su ja, kad tai jau tapo beveik įpročiu. Turint tai omeny nieko keista, jog akis į akį su šviesiaplauke panele Blek Tomas susitinka tik pirmadienio rytą, Helovyno išvakarėse, likus penkioms dienoms iki Trimito minėtų rungtynių. Tą rytą į Didžiąją salę Tomas ateina pavėluotai, kai jau veik visas Klastūnyno stalas užimtas, todėl jam tenka atsisėsti šalia Eiverio, kuris kaip niekad susikrimtęs, nes neranda žmonių, kurie norėtų su juo švęsti.
- Net velnias neims tų klastuolių, - burba jis. - Mėmės, nuobodos, snobai... Neįmanoma kaip su žmonėm pasikalbėti. Visiems tik mokslai ir visokios refleksijos... Geriau jau jie žvilgsniu užmuš grifą negu pašvęs. Mes net linksmintis nemokam, o dar tikimės, kad laimėsim kvidičo rungtynes..! Nenuostabu, kad pralaimim, kai mūsų kapitonė merga...
Lestreindžas, bailiai žvelgdamas į salės priekį, kumšteli Eiveriui į pašonę:
- Ei, tyliau! Vilką mini, vilkas čia...
Ir jis teisus. Link jų - Eiverio, Lestreindžo ir Ridlio - lydima Preveto sklendžia Felicija. Jos veidas rimtas, o pamačiusi Tomą ji niekaip neparodo iš tiesų jį pažinusi iš minios. O Prevetas šalia jos atrodo tikras drimba, žygiuojantis milžinas. Jei tik atmintis per tokį išsiblaškymą jo neapgauna, Tomas ne kartą pastebėjo, jog Feliciją Prevetas lydi labai dažnai.
- Sveiki, vaikinai, - maloniai pasisveikina panelė Blek, nužvelgdama juos, tačiau veide nekrusteli nė raumenėlis. Prevetas stovi išsišiepęs, dievaži, jis tikras bukaprotis. - Gal galime prisėsti?
- Žinoma, žinoma, sėskit, nesikuklinkit, - skuba savo svetingumą parodyti Eiveris, matyt bijodamas, kad Felicija bus jį išgirdusi.
Mergina menkai šypteli ir tūpteli į vietą priešais Tomą, bet į jį net nepasižiūri; Prevetas sudrimba šalia jos.
- Na, draugužiai, kaip nuotaikos? Linksma, ar ne? Kažkokia maloni atmosfera čia... Ak taip, juk tuoj Helovynas! - pradeda čiauškėti Prevetas, bet Tomas jo nesiklauso, atrodo, Felicija taip pat, tad, naudodamasis proga, vaikinas kreipiasi į ją.
