„Vadinasi, esu tamsusis šios istorijos veikėjas."
Prasideda paskutiniai, septintieji būsimojo Tamsos Valdovo Voldemorto, tačiau dabar tiesiog Tomo Marvolo Ridlio mokslo metai Hogvartso burtų ir kerėjimo mokykloje. Jie bus kupini ne tik nuotykių, bet...
Oops! Ang larawang ito ay hindi sumusunod sa aming mga alituntunin sa nilalaman. Upang magpatuloy sa pag-publish, subukan itong alisin o mag-upload ng bago.
Kitą rytą Tomas pabunda nuo erzinančio nugaros skausmo ir iš pradžių nesuvokia, kur esąs. Pramerkia akis ir apsižvalgo. Tuomet pamato taikiai miegančią Feliciją ir prisimena viską, kas įvyko vakar. Vaikinas atsisėda kėdėje ir susiraukia nuo skausmo, apėmusio visą kūną. Reikėjo jam išsiburti lovą, o ne kėdę. Tik tada pastebi, kad jo ir Felicijos rankos vis dar susikabinusios. Jis švelniai atleidžia pirštus ir atkabina juos nuo merginos pirštų. Ji šiek tiek pasimuisto, palenkia galvą į kitą pusę, bet ir toliau miega. Tomas atsidūsta. Galvos jam nebeskauda, tačiau skauda visą kitą. Prisiminus vakar vakaro detales jį vis dar išpila karštis. Nespėjus jam nė atsistoti ir pasiimti apsiausto, ligoninės durys atsidaro ir pro jas įeina Matilda. Pamačiusi Tomą, ji nusišypso.
- O, tu dar čia, - sako, išsiburdama sau kėdę ir atsisėsdama prie Felicijos lovos. – Maniau, kad naktį išsliūkinai lauk.
Tomas nesmagiai šypteli ir papurto galvą.
- Per daug bijojau, kad pabudusi ir manęs neradusi ji išsigąs ir ims klajoti po visą pilį.
Matilda nusijuokia.
- Ji tikrai taip darytų. Jai pasisekė, kad pirma sutiko tave, o ne ką nors kitą. Ar įsivaizduoji, kas būtų buvę, jei Felicija Blek būtų įsimylėjusi mane? Tokiu atveju aš tikrai būčiau padariusi kažką neapgalvoto. Bet tu juk Tomas Ridlis, tu niekad jai nieko blogo nepadarytum. Aš tai žinau. Ir ji žino. – Nuo šių žodžių Tomas pasijunta dar labiau nejaukiai.
- Ar Felicija tau ką nors sakė? – klausia jis. – Na, ne vakar, bet apskritai, per visas tas savaites, kai mes su ja... nebendravome?
Matilda nejaukiai pasimuisto kėdėje; nors jiedu kartu leisdavo didžiąją savaitės vakarų dalį, apie Feliciją nekalbėjo nė karto. Tomas bijojo ko nors klausti, o Matilda bijojo net minėti jos vardą kolegos akivaizdoje.
- Nežinau, ar derėtų man tau sakyti... bet... Felicija tavęs niekuo nekaltina. Įvyko nelaimė ir... na, tu privalai suprasti, kad po to ji nesijaučia visiškai saugi ir nebegali niekuo pasitikėti. Taip, ji iš pradžių buvo prisigalvojusi visokių dalykų, tačiau... Tomai, ji tikrai tavęs niekuo neįtaria. Manau, nori, kad ir vėl būtumėte draugai, tik bijo tau tai pasakyti vien dėl to, kaip su tavimi pasielgė...
Tomo širdis skausmingai suplaka. Jis nesitikėjo tokio atsakymo. Jis išvis nieko panašaus nesitikėjo. Jiedviem tyliai kalbantis Felicija dar keliskart pasimuisto. Tomas žiūri į jos surauktą kaktą ir vis dar ištiestą ranką. Viskas, ką ji jam sakė vakar, nebuvo tiesa. Tačiau jis nesugebėjo numaldyti troškimo, jog būtų. O Matildos žodžiai tą troškimą tik dar labiau aitrina.
Staiga Felicija praveria akis. Pavargusiomis akimis apsižvalgo aplink ir suinkščia.
- Kodėl aš visuomet atsibundu ligoninėje ir neprisimenu, kodėl?
