„Vadinasi, esu tamsusis šios istorijos veikėjas."
Prasideda paskutiniai, septintieji būsimojo Tamsos Valdovo Voldemorto, tačiau dabar tiesiog Tomo Marvolo Ridlio mokslo metai Hogvartso burtų ir kerėjimo mokykloje. Jie bus kupini ne tik nuotykių, bet...
К сожалению, это изображение не соответствует нашим правилам. Чтобы продолжить публикацию, пожалуйста, удалите изображение или загрузите другое.
Klastuolio žiedas Tomui Marvolui Ridliui tinka ir atrodo taip, tarsi būtų sukurtas jo laibiems pirštams, tad veikiausiai Tomas turėtų jausti bent šiokį tokį pasitenkinimą, tačiau šleikštulio ir pasidygėjimo jausmas jo širdies neapleidžia dar ilgai. Grįžęs į prieglaudą supranta, kad jo niekas nepasigedo; kai grįžo, buvo vėli naktis, jis be garso atidarė vartus, nepastebėtas perėjo kiemą ir tyliai atidaręs duris užlipo į savo kambarį. Ryte tampa aišku, kad niekas nepastebėjo, jog jis buvo kažkur prašapęs - tik pakilęs iš patalo kaip visada pasileidžia į valgyklą, kol ten dar neatsirado kiti žiobarų vaikai, vaikiną itin erzina, kai tenka pusryčiauti su jais kartu; tokiomis akimirkomis jis visai nesijaučia kažkuo išskirtinis, todėl ir nekenčia tų vaikų, nes kai jie visi susirenka į vieną kupetą, tampa labai aišku, kad Tomas nuo jų skiriasi nebent tik aštriais veido bruožais, gintarinėmis akimis ir juodais it smala plaukais, tačiau visa kita atrodo perbelyg žiobariška.
Po nutikimo Litl Hengltone Tomas Marvolas Ridlis negali miegoti. Jo rankos virpa, kasnakt jis mintyse vis perkrato tą dieną ir labiau už viską gailisi, kad nepadarė to, ką turėjo padaryti. Jis turėjo sutelkti valią bei drąsą prieš savo tėvą ir nužudyti tą žiobarą, pasivadinusį jo vardu. Tomas privalėjo, turėjo tai padaryti, jis įsitikino, kad jo tėvas nieko vertas pašlemėkas ir turėjo jam atkeršyti už tai, kaip pasielgė su juo ir jo motina. Tačiau to nepadarė. Jis net neleido Morfinui jo nužudyti. O turėjo. Vis tik negalėjo rizikuoti būti išmestas iš Hogvartso. Tai būtų per didelis smūgis jam ir jo ego.
Likus trims savaitėms iki mokslo metų pradžios Hogtvarste jaunasis burtininkas supranta, kad jam reikia tam pasiruošti, apsipirkti Skersiniame Skersgatvyje. Žinoma, teks pirkti vadovėlius ir uniformą iš antrų rankų, kadangi pinigų jis, kad ir kaip gėda tai pripažinti, visai neturi, nei žiobariškų, nei magiškų. Per šešerius metus jis jau priprato prieš pat mokslo metus atlikinėti šią nemalonią procedūrą; kelionė į Skersinį Skersgatvį buvo šimtąkart malonesnis potyris negu tupėjimas kambaryje našlaičių prieglaudoje ir dienoraščio rašymas.
Stumdamas laiką prieglaudoje per visą vasarą Tomas savo dienoraštį pildė daug ir dažnai, tai buvo vienintelis dalykas, padedantis apsisaugoti nuo žiobarų pasaulio ir padedantis prisiminti, kad greitai, jau tuoj jis griš į burtų ir magijos pasaulį, ten, kur jis labiausiai nori būti, ten, kur jam ir vieta. Dienoraštis yra neatsiejama jaunuolio sielos dalis ir jis niekad nepaleidžia jo iš rankų. Net šį rytą, kai jo rankos užimtos vadovėlių bei kitų mokyklai reikalingų daiktų sąrašais, dienoraštis esti čia pat. Kelionę į Skersinį Skersgatvį Tomas planuoja beveik taip pat uoliai, kaip dar neseniai planavo išvyką į Litl Hengltoną. Pasiruošia rūbus iš vakaro tarsi ruošdamasis į šventę. Su savimi pasiima sąrašus ir dienoraštį. Palieka prieglaudą šįkart jau su ponios Koul žinia.
Ir kai pagaliau atsiduria Skersiniame Skersgatvyje, jaučiasi taip, tarsi bent akimirkai tuštuma jo širdyje būtų užsipildžiusi. Krautuvėlės su pelėdomis, katėmis, magiškais gyviais; Olivanderio lazdelių parduotuvė; trys šluotos; net „Kiauras Katilas"... Viskas kelia nostalgiją. Deja, nė vienoje iš tų praštmantnių krautuvėlių vaikinas negali nusipirkti to, ko trokšta širdis. Jis net neturi pelėdos, jei reikia išsiųsti laišką, naudojasi mokyklos pelėdomis, tačiau tai nutinka retai, kadangi siųsti laiškų paprasčiausiai nėra kam. Tomas visuomet būna vienas ir jam nereikia draugų. Geriausiai jaučiasi tuomet, kai su niekuo nereikia šnekėtis.
