„Vadinasi, esu tamsusis šios istorijos veikėjas."
Prasideda paskutiniai, septintieji būsimojo Tamsos Valdovo Voldemorto, tačiau dabar tiesiog Tomo Marvolo Ridlio mokslo metai Hogvartso burtų ir kerėjimo mokykloje. Jie bus kupini ne tik nuotykių, bet...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Praeina trys savaitės. Dienos trumpėja, o tamsa ilgėja. Tomas nežino, kaip susidoroti su savo mintimis, kaltės ir gėdos jausmu ir kuo toliau, tuo prasčiau jam sekasi tai padaryti. Dabar beveik visą savo laiką praleidžia skaitydamas uždraustą juodąją knygą, lindėdamas bibliotekoje iki išnaktų, vengdamas Felicijos bei jos draugių, kurios po susitikimo ligoninėje ėmė varstyti jį piktais žvilgsniais, ir, kad ir kaip keistai tai skambėtų, leisdamas laiką su Kaspijanu. Kaspijanas, matyt, intuityviai jausdamas Tomo sumišimą, jo disorientaciją vis dažniau anksti ryte prieš bendrus pusryčius pasilieka Didžiojoje salėje, čia net Tomas beveik visas septynias dienas jį spėjo aptikti. Kasryt Kaspijanas, tas jaunasis išminčius skaitė vis kažką kito, atėjus Tomui net nekilstelėdavo galvos, tačiau visa savo kūno padėtimi rodė, jog jaučia jį esant. Tai jau, galima sakyti, tapo rutina, kad Tomui papusryčiavus, bet bendriems pusryčiams dar neprasidėjus, jiedu nebyliai, nė karto nepasitarę, pakyla nuo Klastūnyno stalo ir gerą pusvalandį praklaidžioja pilies koridoriais - vėlgi visai nesikalbėdami. Žinoma, kartas nuo karto jie persimesdavo vienu kitu žodžiu, bet labiausiai iškalbingi buvo jų kūnai, žvilgsniai ir tai, kas likdavo neišsakyta, tuose trumpų kapotų sakinių atokvėpiuose tarp žodžių, tuose beintonaciniuose balsuose. Tuomet eidavo į biblioteką ir ten praleisdavo laiką iki pamokų pradžios, o joms pasibaigus grįždavo vėl. Jų neakcentuota ir niekaip neužtvirtinta draugystė kasdien vis labiau tvirtėjo ir po tos savaitės, po tų klaikių, nerimą ir nemigą varančių šešių dienų, septintąją dieną jau buvo galima justi, kad jiedu - sielos draugai.
Vieną tamsų paskutinės rudens audros vakarą Kaspijanas su Tomu sėdėjo bibliotekoje ir mokėsi, ar bent jau apsimetė tai darantys, nes buvo labai aišku, jog Kaspijanas užsiėmęs tik jam vienam žinomais dalykais, kurie įprastiems burtininkams neprieinami ir net nesuvokiami, o Tomas, nors ir paslėpęs po kitomis knygomis, varto senąjį gerąjį juodosios magijos "vadovėlį". Abu žino, kad kitas daro ne tai, ką turėtų, tačiau nė vienas nieko nesako. Kai galų gale grįžta į bendrąjį kambarį, jis jau visai ištuštėjęs. Kaspijanas ramiai atsisėda į krėslą prie židinio, kurio šalta žalsva liepsna jau visai išblėsusi, belikę vien nuodėguliai. Tomas pasižiūri į laikrodį. Jau gerokai po vidurnakčio, o miego jam dar nesinori. Bet ir pasilikti vienam su Kaspijanu atviroje vietoje nesinori, nesvarbu, kad dabar čia nieko nėra. Vaikinas jau ketina lipti į savo miegamąjį, kai jį sustabdo Kaspijano balsas:
- Palauk, norėjau su tavimi pasikalbėti.
- Apie ką? - klausia Tomas.
- Šį bei tą.
Kaspijano tonas rimtas ir ramus. Supratęs, kad nėra ko bijoti, Tomas atsisėda ant minkštasuolio priešais jaunąjį išminčių ir įdėmiai į jį įsižiūri. Jam visai nesinori kalbėti apie šį bei tą. Šiame pasaulyje šią akimirką jis tenori vieno dalyko. Kaspijano žvilgsnis įdėmumu nenusileidžia Tomo. Žvelgia taip, tarsi norėtų per šias kelias sekundes sužinoti apie jį viską, net tai, ko jis pats nežino, tarsi norėtų, o ir gebėtų kiaurai permatyti jo sielą.
