„Vadinasi, esu tamsusis šios istorijos veikėjas."
Prasideda paskutiniai, septintieji būsimojo Tamsos Valdovo Voldemorto, tačiau dabar tiesiog Tomo Marvolo Ridlio mokslo metai Hogvartso burtų ir kerėjimo mokykloje. Jie bus kupini ne tik nuotykių, bet...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Dumbldoras žiūri į jį labai atidžiai, nenuleisdamas akių, net nemirksėdamas, ir nors Tomas nepakelia galvos nuo savo rankų, vis tiek kažkur šone mato boluojančius baltymus. Visada galima pajusti, kai kažkas į tave žiūri, net jeigu to nematai.
Jis vėl sėdi direktoriaus Dipito kabinete.
- Kaip tu tai padarei? - vėl klausia Dumbldoras. Jis stovi Dipitui prie šono ir pastarąjį pusvalandį svaidosi įvairiausiais kaltinimais. Dipitas sėdi savo kėdėje išsiblaškiusiu žvilgsniu dėbčioja kažkur į šoną.
- Jau sakiau, kad nieko nedariau. Nežinau, kas nutiko. Gal jai kokia alergija ar kas...
- Tai buvo nuodai, - pertraukia vaikiną Dumbldoras. - Tu pavaišinai panelę Blek Tomai, tu vienintelis ten buvai kartu su ja, ji išgėrė visą taurę, o tu net neparagavai. Atleisk, bet į galvą peršasi tik viena išvada.
Tomas pagaliau pakelia galvą, žiūri čia į Dumbldorą, čia į Dipitą, stengiasi atrodyti ramus, nekaltas ir nesusijaudinęs.
- Profesoriau Dumbldorai, pats pagalvokit, iš kur aš galėjau gauti nuodų mokykloje niekam nepastebėjus? Kodėl man kaltinate dėlto, ko nepadariau? Ir kodėl gi aš norėčiau Felicijos mirties, juk ji mano draugė?
Dumbldoras atrodo ramus, ramesnis negu Tomas, todėl ir jo balsas skamba tvirčiau, įtikinamiau.
- Aš nežinau, kodėl tu galbūt norėjai padaryti kažką tokio, Tomai. Tikrai tavęs niekuo nekaltinu, bent jau tol, kol neturime įrodymų. Aš nežinau, kodėl žmonės žudo kitus žmones, kodėl burtininkai burtininkams pavydi ir kodėl be blogio neegzistuoja gėris. Bet tu vienintelis įtariamasis.
Dipitas staiga pabunda iš savo transo ir visas išraudęs kaip burokas pradeda akimis laksčioti nuo Dumbldoro prie Tomo.
- Bet... Bet juk tai visiška nesąmonė, Dumbldorai..! Kaip tu manai, kokiu būdu berniukas būtų galėjęs tai sugalvoti, išvis, taip padaryti? Man tai skamba visai neįtikinamai..!
- Tai gal tuomet jūs tai padarėte, profesoriau? - mandagiai, šaltakraujiškai Dipito paklausia Dumbldoras. - Berniukas juk gavo tą gėrimą iš jūsų.
- Ži..žinoma ne, ką čia šnekate, Dumbldorai...
- Tuomet tikriausiai jums patiems teks įminti šią mįslę, - taria Dumbldoras. - O dabar atleiskite, man metas eina.
Ir jis išeina, metęs paskutinį rimtą ir išmintingą žvilgsnį į Tomą, tarsi bandydamas dėl kažko įspėti, bet Tomas nesupranta, dėl ko.
Jiedviem likus dviese direktorius susiraukšlėjusiais pirštais pasitrina nuvargusias akis, sunkiai atsidūsta.
- Netikiu tuo, ką sako profesorius Dumbldoras, Tomai. Mums pasisekė, kad mergaitė gyva. O tu... Tau nereikia dėl nieko jaudintis, mes viską ištirsime, viską išaiškinsime, tau viskas bus gerai.
